Nelegalus projektas „Ambientorg“: anapus žanrinių normatyvų

Asta Pakarklytė

Vėlyvą pavasarį trys kompozitoriai Tadas Dailyda, Mykolas Natalevičius ir Lukrecija Petkutė (toliau DNP), siekdami sujungti vargonavimo malonumą, ambientinius klampynus ir garso dizainą sumanė projektą „Ambientorg“. DNP įniko į garsiausių ambiento albumų žvalgymus ir atsirinkę tinkamus Briano Eno, Aphex Twin, „Boards of Canada“ bei „Kraftwerk“ kūrinius, ėmėsi jų transkripcijų ir greta to specialiai šiam projektui kūrė savas kompozicijas. Mikrofonizavę vargonus, gyvai modifikuodami jų gausmą ir sinchronizuodami su iš anksto parengtu elektroniniu garso takeliu DNP šiurpinančiai vykusiai konvertavo elektrodemonų muziką ir sukūrė svaigų „čilautą“ bažnyčioje.

Vasaros viduryje DNP ėmėsi daryti projekto įrašus, į vieną sesiją pakviesdami ir mane. Lėkdami greitkeliu Vilnius-Kaunas šnekučiavomės apie politinius skirtumus tarp institucinių ir neinstitucinių menininkų, apie akademinės muzikos pelkėjimą ir neakademinės elektroninės muzikos scenos gyvybingumą. DNP atskleidė, kad iš dalies jiems knietėjo sujaukti išrūšiuotus žanrų atributus ir neinstitucinę ambiento muziką atlikti instituciškai: išrašyti minėtų elektrodemonų kūrinius natomis, atlikti juos bažnytiniais vargonais ir pasirinkti klasikinio koncerto žanro situaciją, visu tuo, tarsi neutralizuojant institucijai tariamai pavojingą jų rūgštingumą. Būtent šis nukrypimas nuo ambientinės muzikos klausymosi įpročių sudomino dar prieš atsiduriant Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje, įsivaizdavimuose jau siejant viešas ir privačias, disciplinuojančias ir neformalias muzikos klausymosi situacijas.

Apytikriai šimtą metų (nuo XIX a. II pusės iki XX a. vidurio) muzikos klausymasis koncertų salės sąlygomis buvo laikomas Vakarų pasaulio miesto kultūros etalonu, kurį įteisino valstybinė kultūros ir edukacijos politika. Vėliau, greta šios pagrindinės, atvirai disciplinuojančios klausymosi situacijos, kurią propaguoja akademinė terpė (mokykla, akademija, filharmonija, operos teatras), ėmė plisti daugybė alternatyvių klausymosi aplinkybių. Nepaisant to, kad šiandieną muzikos klausymosi galimybės tapo neribotos ir bet kurios muzikos galima klausytis bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu, vis tiek egzistuoja žanrinis muzikos klausymosi kodeksas arba tai, ką muzikos klausymosi istorijos tyrinėtojas Ola Stockfeltas įvardino „normatyvinėmis žanrų klausymo situacijomis“. Normatyvinės klausymo situacijos nėra absoliučios, bet kintančios kartu su sociokultūrinėmis permainomis. Jos susijusios ne tik su žanru ir stiliumi, bet ir su (sub)kultūra, klase, statusu, amžiumi, socialiniais ritualais ir funkcijomis, bei vieta. Nemažai muzikos žanrų, ypač gyvi akustinės muzikos koncertai, beveik besąlygiškai susieti su specifine aplinka ir etiketu. Muzikologą Franco Fabbri cituojantis Stockfeltas teigia, kad dažnai klausytojų patalpinimo būdas koncertų erdvėje leidžia greičiau nuspėti muzikos žanrą nei renginio plakatas.

Šiuo atveju svarbiausia ne tai, kad statistinis ambiento fanas greičiausiai yra vakarietis baltasis jaunosios kartos vyras, ne žemesnės, nei viduriniosios klasės atstovas, tapatinantis save su kokia nors subkultūrine niša, čia aktualesnis yra vietos kriterijus. Normatyvinės ambiento klausymosi ar veikiau girdėjimo situacijos susijusios su vadinamąją „miegamojo kultūra“ (privačia erdve, muziką paleidžiant naudojantis bet kuria technologija), taip pat su klubais, fabrikais, angarais, lauko festivaliais, terapijos ir poilsio kambariais ar oro uostais, lovomis, ergonomiškomis biuro kėdėmis ar foteliais ir šlepetėmis, bet mažiausiai su ankštais mediniais suolais, filharmonijomis, operos teatrais ir bažnyčiomis, kuriose, be to, praktikuojami visiškai kitokie socialiniai ritualai. Kitaip tariant, Aphex Twin, „Boards of Canada“ ar „Kraftwerk“ gyvas muzikos atlikimas bažnyčioje aplamdė normatyvinių žanro klausymosi situacijų rėmus ir suteikė nekasdieniškų potyrių turbūt kiekvienam klausytojui: nuo ambiento adepto iki bažnyčios lankytojo.

Be normatyvinių tam tikrų žanrų klausymo situacijų Stockfeltas išskiria ir muzikos „klausymosi režimą“, susijusį su skirtingais dėmesio intensyvumais, intencijomis, kompetencija, ideologijomis, (sub)kultūromis, įpročiais, reikšmėmis, ritualas, specifinėmis sąlygomis, rutiniškomis veiklomis ir pan. Klausymosi režimas gali būti numatytas arba pasirenkamas; galima nevalingai įsitraukti į aplinkybių diktuojamą klausymosi būdą arba tyčia persijungti nuo vieno režimo prie kito. To paties kūrinio klausymasis, persijungiant į skirtingus režimus, gali suteikti naujų potyrių ir pakeisti suvokimą. Vis dėlto, paprastai režimo parinkimas nėra visiškai atsitiktinis ir laisvas, jis taip pat ribojamas tam tikrų žanrinių normatyvų ir ką tik išvardintų faktorių. Skirtingi klausymosi režimai adaptuojami kavinėse, vakarėliuose, prekybos centruose ir šokių aikštelėse, kine ir greitkelyje, populiariosios muzikos renginyje, klasikinės muzikos koncerte ir triukšmo meno seanse, naršant po internetą ir vaikštant su ausinuku, kaip ir klausant įrašų, garso meno kūrinių ar vietos garsovaizdžių. Pavyzdiniu muzikos klausymosi režimu minėtos disciplinuojančios institucijos laiko „aktyvų klausymąsi“, neatsiejamą nuo adorniškojo „klausytojo-eksperto“, priešingas galėtų būti „neaktyvuotas“ klausymosi režimas, kai muzika iš viso išstumiama už dėmesio ribų, o greta jų egzistuoja dar kitokie klausymosi režimai, pavyzdžiui, eksperimentinės muzikos menininkų pasiūlyta klausymosi būdų serija: Johno Cage’o, Pierre’o Schaeffero akusmatinis arba „redukuotas klausymasis“, Pauline Oliveros „giluminis“ arba „platusis klausymasis“ (deep listening), Francisco Lópezo „gelminis klausymasis“ (profound listening); arba minėtojo Theodoro Adorno sudaryta empirinė ir veikiau anekdotiška klausytojų tipologija, aprašanti ir jiems būdingus klausymosi būdus. Tarp jo įvardytų tipų galima paminėti tokius kaip „kultūros vartotojas“, „muzikos sportininkas“, „emocinis klausytojas“, „pasipiktinęs klausytojas“, „pramogaujantis klausytojas“, „abejingas klausytojas“ ar „laiką žudantis klausytojas“.

Vėl kitoks yra „ambiento režimas“, kuris, anot jo ideologo Briano Eno, yra selektyvus, aprėpiantis tiek dėmesingą klausymą, tiek garso ignoravimą. Vis dėlto, paprastai šis režimas siejamas su mažesnio intensyvumo klausymosi būdais, nes ir pati ambiento muzika įsivaizduojama kaip atmosfera, nuotaika, vibracija, interjero dalis, kasdienės garsinės aplinkos atspalvis, kvapas, kaip dykinėjimas, „čilautas“, transas, relaksacija ar psichodelika. Tuo tarpu DNP minėtas „neinstitucinės muzikos atlikimas instituciškai“ ir garso dizaino injekcija skatino veržtis iš šiuo atveju varžančio „ambiento režimo“, persijungiant į bent vieną papildomą, ir atmesti nusistovėjusius žanrinius normatyvus.

Klausydama „Ambientorg“ projekto muzikos nuolat persijunginėjau tarp kelių režimų, dažniausiai „aktyvaus“ ir „kūniškojo“. Būtent pastarąjį norėtųsi aptarti plačiau, kaip žanrui netipišką, nenormatyvinį, apsvaiginantį, namų sąlygomis nepatiriamą klausymosi būdą. Kadangi „Ambientorg“ sumanymui įgyvendinti DNP pasitelkė garso dizaino principus, atsižvelgė į akustines bažnyčios savybes (pavyzdžiui, reverberaciją), pastiprino vargonus ir naudojo garso efektus, skambesį papildydami sinchronizuotu elektroniniu garso takeliu, kai kuriuose kūriniuose jiems pavyko sukurti tiesiog kvapą gniaužiantį garso erdviškumo įspūdį, kurį stiprino ir muzikos kūryboje panaudoti daugiasluoksniai, didelių tūrių bei masių garsynai. Pavyzdžiui, klausant Tado Dailydos „Longing for Something New“, protarpiais „Boards of Canada“ „Corsair“ ar „Kraftwer“ „Megaherz“ įsijungdavo „kūniškasis režimas“: cunamiškas garsas užtvindydavo visą kūną, prislopindavo smegenis, paralyžiuodavo savo neaprėpiamumu, tuoj pat išjungdavo visus kitus režimus ir nublokšdavo į somatinių potyrių bei malonumų plotmę. Toks neįveikiamai erdvus garsas, perpildantis sąmonę taip, kad jo neįmanoma mąstyti, vėliau vertė šią patirtį įvardinti estetinio didingumo sąvoka, svetima ambiento žanrui, kur muzika turėtų lengvai ir greitai tirpti garsinėje aplinkoje.

Paskutinis Ola Stockfelto pasiūlytas terminas, sujungiantis muzikos klausymą normatyvinėje situacijoje, pasirenkant normatyvinį klausymosi režimą, yra „adekvatus klausymasis“, įvykstantis atsižvelgiant į dominuojančias sociokultūrines ir žanrines muzikos konvencijas. Adekvatus klausymasis visada ideologinis, susijęs su tam tikromis pažiūromis į muzikos žanrus. Jį Stockfeltas laiko vertybe ir moralinio klausytojo kodekso pagrindu. Sekant šį tyrinėtoją, DNP projektą „Ambientorg“ galima apibūdinti kaip neatitinkantį žanro reikalavimų nelegalų sumanymą, klausytoją įstumianti į neadekvačias klausymosi situacijas ir priverčianti įsijungti neadekvačius klausymosi režimus. Bet būtent šis neadekvatumas arba žanrinis ekscesas sukėlė daug stipresnį, įdomesnį ir euforiškesnį įspūdį nei ambiento klausymasis pagal normatyvus. Iš tiesų ambiento muziką už jai įprastų teritorijų ribų iškėlę DNP atliko produktyvią deteritorizaciją, ką prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as pavadintų ūmiu kūrybiniu įvykiu.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).