Nepagaunamas muzikinės nostalgijos objektas

Jurij Dobriakov

Šiandieninę popkultūrą apibrėžia trys dalykai: nostalgija, keistenybių kultas ir vaiduokliškumas. Tai labiausiai atsispindi popmuzikoje – tačiau ne tiek MTV dinozaurų šlageriuose, kiek toje nepriklausomoje kūryboje, kuri sėkmingai balansuoja ant pop ir indie ribos. Beveik viskas, ko šiandien daugiausiai klausosi „intelektualus jaunimas“, skamba taip, lyg būtų sukurta bent prieš kelis dešimtmečius ir atsitiktinai aptikta kokioje nors muzikinių ar kitokių keistenybių krautuvėje. Tačiau šis pirmas įspūdis, aišku, apgaulingas. Jei bandytume rasti tikslų šiandieninio nostalgiško skambesio atitikmenį praeityje – pavyzdžiui, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kuriame gimė dauguma tų, kurie klausosi šios muzikos, – neišvengiamai susidurtume su problema: to laikmečio muzika neskamba visiškai taip pat, kaip tie šiuolaikiniai garsai, apie kuriuos kalbu. Bet kai ir vėl bandome klausytis pastarųjų, neapleidžia jausmas, kad kažkas iš tų laikų juose vis dėlto yra. Tai ne kopija ir ne citata (praeities garsų citavimas arba semplavimas buvo 90-ųjų[1] ir naujojo tūkstantmečio pradžios šokių muzikos mėgstamiausias metodas); greičiau tai yra pėdsakas, miglotas prisiminimas, vaiduoklis.

Šis vaiduoklis pasirodo įvairiomis formomis. Dažnai tai būna net ne pačios muzikos, bet tam tikros „efemeriškos“ garso režisūros estetikos ar pavienių tuomet „futuristiškai“ skambėjusių garsų ir garso efektų šmėkla. Daugeliu atveju būtent šis „nepagaunamumas“ sukuria tą „klaidingo atpažinimo“ efektą, kai mums atrodo, kad mes visa tai jau kažkur girdėjome, bet niekaip nesugebame prisiminti, kur būtent. Yra ir nemažai labiau akivaizdžių muzikos „suvaiduoklinimo“ atvejų – pavyzdžiui, visa hauntology srovė arba viena iš post-industrial atmainų – witch house. Juose įvairūs retro garsai, nuo džiazo eros bigbendų muzikos iki 60-ųjų B kategorijos siaubo filmų garso takelių – atvirai pateikiami kaip vis sugrįžtantys „gyvi numirėliai“ (dažnai pernelyg iliustratyviai).

Kartais nelengva tiksliai nustatyti, iš kurio laikmečio tas nostalgiškas vaiduoklis ateina. Panašu, kad iš šiandieninio žiūros taško gana ilgas praėjusio laiko tarpas – maždaug tarp 50-ųjų pabaigos ir 80-ųjų vidurio – atrodo kaip viena keista psichodeliška retrofuturistinė epocha. Tai nesunku paaiškinti – kadangi ta dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių karta, kuri kuria šiandieninę indie popkultūrą, negyveno tais laikais, jų sąmonėje laiko distancija (ir tuo pačiu įvairių keistų praeities artefaktų perteklius internete bei fiziniame pasaulyje) pavertė praeitį fantazija. Miglotuose atsiminimuose, atėjusiuose iš archyvuose rastų (ir internete peržiūrėtų) senų reklaminių bei edukacinių filmų, tėvų ir senelių namuose išlikusių mėgėjiškų 8mm kino juostų bei vaizdajuosčių ir 80-ųjų vaizdo klipų, ribos tarp skirtingų laikotarpių išsiplovė; visa tai šiandien atrodo kaip kaleidoskopiški, bet vientisi „nuostabūs toliai“, kur nebuvo mūsų laikų technologijų, bet buvo nuoširdus (nors ir naivus) tikėjimas ateitimi. Tačiau, be abejo, čia ilgimasi ne pačių 60-ųjų, 70-ųjų ar 80-ųjų, bet to, kaip jie galėtų atrodyti 2011-tais ar 2012-tais. Tai panašu į tai, kaip Davidas Lynchas „Twin Peakse“ perkėlė 60-ųjų mažo miestelio atmosferą į 90-ųjų epochą, sukūręs keistą anachronistinį hibridą.

Praeities formos ataidi ne tik muzikoje, bet ir ją lydinčiuose vaizduose. Idealus vaizdo klipas šiandien yra tas, kuris imituoja seno mėgėjiško 8 mm filmo arba VHS vaizdajuostės estetiką su visais jos netobulumais. Tas pats ir fotografijoje – albumų viršeliuose ir atlikėjų nuotraukose simuliuojama atpažįstama senų analoginių fotoaparatų ar „Polaroid“ kokybė, arba iš tikrųjų naudojami ši retro technika. Vaizdas „sendinamas“ taip pat, kaip prieš keletą metų buvo dirbtinai sendinami džinsai. Šito veiksmo efektas yra kiek dviprasmiškas, nes vaizdai atrodo vienu metu ir „seni“, ir šiuolaikiški, nes referuoja į tuos laikus, kai tokia estetika buvo suvokiama kaip ultrašiuolaikiška, ir iš naujo aktualizuoja (ar falsifikuoja) jos šiuolaikiškumą. Be to, yra pastebimas ir atvirkščias efektas: dėl to, kad mėgėjiško kino ir video bei kitas retro raiškas imituojantys naujai sukurti klipai yra tokie populiarūs šiandien, „šiuolaikiškai“ ima atrodyti ir patys jų prototipai iš 60-ųjų ar 80-ųjų, tarsi būtų tuomet aplenkę savo laiką.

80-ieji, į kuriuos gręžiasi didžioji dalis šiandieninės hypnagogic pop (Davido Keenano terminas iš jo 2009 m. straipsnio) muzikos, apskritai, yra labai dėkingas laikotarpis „suvaiduoklinimui“. Jie buvo vaiduokliški savaime. 80-ųjų atmosferą geriausiai apibrėžia šalta VHS estetika, neonine šviesa užlietos parduotuvių vitrinos ir manekenai, pasirodantys ne viename tų laikų vaizdo klipe (neretai manekenus priminė ir gyvi žmonės – tuo galima nesunkiai įsitikinti pažiūrėjus kultinį 80-ųjų filmą „Liquid Sky“). Tai buvo savotiško post-humanistinio distopinio futurizmo era, tačiau tas futurizmas iš šiandieninės perspektyvos atrodo formaliai netobulas ir gana naivus, ir būtent tai jam suteikia vaiduokliškumo arba „gyvo numirėlio“ – „ne iki galo gyvos būtybės“ – savybių. Nenuostabu, kad 80-ųjų šmėkla vis dar persekioja šiuolaikinę kultūrą – atrodo, kad ši epocha neištęsėjo savo utopinio pažado, neišpildė savo kaip „ateities dabartyje“ potencialo, ir todėl turi sugrįžti kaip „ateitis praeityje“.

Šiandien pastebima antrosios 20 amžiaus pusės popkultūros formų simuliacija neatėjo iš niekur ir nepasirodė staiga. Ji yra logiška visą pirmąjį naujo tūkstantmečio dešimtmetį vykusių procesų baigtis. Dar prieš 4-5 metus daugelyje jaunų kūrybininkų ir intelektualų vakarėlių jau karaliavo „prikelta“ tamsi 80-ųjų popmuzika („Bauhaus“, „Siouxsie & The Banshees“, „The Cure“, „New Order“, „Joy Division“, „Cocteau Twins“, Kate Bush, ir t.t.). Sofia Coppola panaudojo šią muziką savo „Marijos Antuanetės“ garso takelyje. „Retro“ fragmentai buvo aktyviai naudojami ir 90-ųjų elektroninėje (šokių) muzikoje, tačiau, kaip jau minėjau, tai buvo originalios medžiagos fragmentų naudojimas ir apdorojimas, o ne abstraktus ir efemeriškas „jausmo“ ar „atmosferos“ atkūrimas. Apskritai, reikia pastebėti, kad, kuomet yra pakankamai nesunku apibrėžti (ar bent jau nujausti) tų pačių 80-ųjų arba 90-ųjų bendrą „stilių“ (madas, muzikines ir vizualumo tendencijas ir t.t.), pirmojo naujo tūkstantmečio dešimtmečio stiliaus neįmanoma apibūdinti be nuorodų į praėjusio amžiaus kultūrines formas. Griežtai sakant, neatsirado praktiškai jokia nauja forma, kuri nebūtų ankstesnių formų mutacija arba hibridas. Pastarasis dešimtmetis buvo giliai nostalgiškas.

Apskritai, žavėjimasis „keistais“ praeities pėdsakais ir artefaktais pastaruosius kelis dešimtmečius yra pastebimas praktiškai visose visuomenės gyvenimo sferose. Naują (kičinę) vertę įgijo sena technika (ką demonstruoja įvairios technoprimityvizmo ir retrofuturizmo apraiškos), įdomybių tinklaraščiai publikuoja „keisčiausių praeities išradimų“ dešimtukus, „atrandami“ niekam nežinomi praeities menininkai ir muzikantai, Lietuvoje vis dažniau rengiamos su sovietmečio materialiąja kultūra susijusios parodos. Kodėl būtent šiuo istoriniu laikotarpiu kilo ši atminties banga? Šį reiškinį gerai paaiškina Svetlanos Boym knygoje „The Future of Nostalgia“ aprašyti nostalgijos dinamikos dėsniai – nostalgijos „priepuoliai“, dažniausiai kamuojantys visuomenę po gana trauminės ir ryškios kokios nors epochos pabaigos. Mūsų laikais tokią pabaigą galima įžiūrėti, iš vienos pusės, per 80-ųjų pabaigoje - 90-ųjų pradžioje įvykusias pasaulio transformacijas (pirmiausia – socialistinio bloko griūtį), iš kitos – nusivylimą 90-ųjų pabaigos ultrašiuolaikiškumu (kai viskas turėjo būti „pagal paskutinį technikos ir mokslo žodį“, o visos naujienos tuoj pat pasendavo). Kai šio radikalaus šiuolaikiškumo atsirado per daug, daugelis žmonių akivaizdžiai pasigedo „švelnesnės“ ir „jaukesnės“ (bet ne mažiau vartotojiškos) futurizmo versijos, kurią ir rado praeityje.

Galima teigti, kad šis domėjimasis keistais praeities reiškiniais (ir neišvengiamas jų fetišizavimas) gimė sąlyginai ne pop sferoje. Pirmiausia į archyvus sulindo menininkai konceptualistai – Lietuvoje galima prisiminti Deimanto Narkevičiaus ir Gintaro Didžiapetrio kūrinius. Šiandien didžioji dalis šiuolaikinio meno gyvenimo vyksta būtent kultūrinės archeologijos erdvėje. Be to, daugelis hypnagogic pop ir susijusių muzikinių srovių atlikėjų atėjo į šią sritį iš eksperimentinės ir triukšmo muzikos pogrindžio (tai tikriausiai paaiškina ir faktą, kad ta 60-ųjų – 80-ųjų muziką, į kurios „dvasią“ referuoja šie atlikėjai, yra iš dalies marginali/alternatyvi savo laikmečio kontekste). Tas dviprasmiškumas išlieka – nors praktiškai visą tokią „retrofuturistinę“ muziką aš drąsiai priskirčiau popmuzikos kategorijai, daug kam ji yra „alternatyvi“ (ir galbūt kitokios, labiau schematiškos šiuolaikinės muzikinės produkcijos fone iš tiesų taip atrodo).

Kaip reikėtų vertinti šiandieninę muzikinę (ir apskritai kultūrinę) nostalgiją? Tai keblus klausimas. Iš vienos pusės, galima suvokti ją kaip tą nostalgijos atmainą, kurią jau minėtoji Svetlana Boym vadina „refleksyviąja nostalgija“ ir apibūdina kaip eks-centrišką (tai yra, nepripažįstančią vieno dominuojančio kultūrinio centro, vienos istorijos versijos, vienų „namų“, į kuriuos reikia sugrįžti). Kurdami savo „80-ųjų“ (ir „70-ųjų“ ar „60-ųjų“) versiją, šiuolaikiniai muzikantai akivaizdžiai netrokšta sugrįžti į tuos laikus. Greičiau jie žaismingai naudoja tų laikų kalbą (kalbas) kaip žaliavą, kad išreikštų šiandienos arba rytojaus būsenas. Kitaip tariant, jie ilgisi ne praeities, bet ateities, kaip ji buvo matoma praeityje – tam tikro pažado, kuris taip ir liko tik pažadu, tam tikrų netobulų bandymų pasiekti „nežemiškas būsenas“ su žemiškų technologijų pagalba. Todėl galima pasakyti, kad jie (ar bent jau kai kurie iš jų) kuria tam tikrus alternatyvius, paralelinius pasakojimus, kuriuose praeities formos yra kūrybiškai pasisavinamos, permąstomos, interpretuojamos ir perrašomos, o tai, anot Boym, yra gero meno požymis.

Bet štai kur (bent jau mano nuomone) yra problema. Kadangi didžioji dauguma muzikantų ir jų klausytojų dėl amžiaus tiesiogiai nepatyrė tos kultūros, kurią interpretuoja savo muzikoje (arba patyrė labai maža apimtimi), ji neišvengiamai tampa jiems fantazmu. O šis fantazmas – tiksliau, jo efemeriškos interpretacijos – savo ruožtu tampa savotišku nostalgijos pusfabrikačiu, „nostalgija per 3 minutes“ – t.y., suvartoję jį, mes automatiškai jaučiame neapibrėžtą nostalgiją kažkam, nes pats produktas ir visas jo apipavidalinimas jau savaime sufleruoja šią būseną, ir slapta skatina mus ilgėtis ir mėgautis tuo ilgesiu be realaus objekto. Tokiu būdu, klausytojas patiria muzikoje užprogramuotą ir jam nepriklausantį jausmą, Kito – galbūt pačios muzikos kaip Kito – nostalgiją tai miglotai retrofuturistinei epochai ir jos ritualams.

Be to, įdomu pamąstyti apie šios muzikos kontekstą Lietuvoje. Realiai tos Vakarų vartotojiškos kultūros (home video, mados industrijos, naktinių klubų, Holivudo filmų, hedonistiškos popmuzikos), kuri ir yra šios muzikos fantazminis pagrindas, Lietuvoje, kaip ir likusioje Sovietų Sąjungoje praktiškai nebuvo (bent jau ji nebuvo masiškai prieinama, tarkime, 80-aisiais, o užtvindė Lietuvos viešąją erdvę tik 90-aisiais). Tai reiškia, kad Lietuvoje šios fantazijos yra dvigubai – tiek laike, tiek erdvėje – nutolusio Kito fantazijos, dėl ko jos, be abejo, tampa tik dar labiau gundančios.

[1] Lietuvių rašybos pastarojo meto tradicijoje įsitvirtino abejotinas dešimtmečių įvardinimo metodas, kuris gana drastiškai kertasi su kitų kalbų praktika, įveda daug sumaišties, klaidų ir yra labai nepraktiškas. Todėl straipsnyje paliekama racionalesnė originali autoriaus rašyba: 90-ieji (žymintys 1990-99 metus, tik iš dalies atitinkantys norminį lietuvišką „dešimtąjį dešimtmetį“ – 1991-2000 metus), 80-ieji ir pan. Toks precedentas leidžia išvengti apmaudaus neatitikimo, kai apie tuos pačius reiškinius lietuvių kalboje kalbama visiškai kitaip, negu anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų ir kt. kalbose. (Red. past.)

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).