Vilniaus muzikinis pogrindis – kaip Feniksas iš pelenų

Jurij Dobriakov

Prieš trejetą-ketvertą metų keliuose tekstuose rašiau apie lietuviškos nepriklausomos elektronikos scenos „sprogimą į įšorę“. Tai buvo gana keistas laikotarpis – dar ką tik buvo pilna įvairių neinstitucinių, neoficiozinių ir nekomercinių iniciatyvų – festivalių, kolektyvinės improvizacijos vakarų, pavienių leidybos bandymų, ir štai staiga viskas virtualizavosi arba persikėlė į užsienį – tiek gyvų pasirodymų, tiek leidžiamų įrašų prasme. Situacija buvo paradoksali: lietuviai buvo puikiai žinomi ir vertinami tarptautinėje scenoje, o „namie“ jų buvimas jautėsi gana silpnai, net jei jie nebuvo emigravę. Pakankamai stipri išliko tik tamsiosios ir sunkiosios muzikos scena (besiburianti daugiausia aplink „Dangaus“ kompaniją ir festivalius „Kunigunda Lunaria“, „Mėnuo Juodaragis“, „Creeper Fest“ ir t.t.), tačiau tai jau kiek kita sritis su sava specifika.

Tiesą sakant, elektroninės muzikos pasaulyje nėra priimta labai prisirišti prie „vietinės“ ar „tautinės“ scenos – tai irgi pabrėžiau tuose tekstuose. Todėl galima buvo pasidžiaugti, kad lietuviai – Gintas K, Bumšteinas ir kiti – be ypatingo patoso ir pakankamai natūraliai perėjo į tarptautinį lygį. Tačiau visgi norėjosi ne tik provincialiai džiaugtis, kad „mūsiškiai prasimušė ten“, bet ir nueiti kur nors paklausyti įdomesnių garsų čia. O nueiti, be jau minėtų tamsiosios elektronikos ir neofolko renginių ar labiau pop naujosios elektronikos (Leono Somovo ir pan.) vakarėlių, beveik nebuvo kur.

Vienintelis reguliarus renginys, skirtas įvairioms elektroninės muzikos formoms, buvo festivalis „Jauna muzika“. Deja, įvairovė čia buvo labiau tariama. Visų pirma, labai didelį svorį turėjo gana konservatyvus akademinis elementas, kuris eksperimentinę dvasią matavo geriausiu atveju devyniasdešimtųjų kategorijomis. Neakademinis „importas“ iš užsienio dažnai apsiribojo garsiomis vakarykštėmis žvaigždėmis, kurios kainavo tikriausiai nemažai, bet nieko iš esmės naujo nedemonstravo – greičiau buvo duoklė nostalgijai tiems laikams, kai dar buvo neįmanoma jų atsivežti, bet visi jų klausėsi. Nepriklausomos vietinės scenos atstovai festivalyje pasirodė taip pat, bet dažnai atrodė tame kontekste keistokai – pirmiausia dėl to, kad visuomet buvo neaišku, kiek „nonkonformizmo“ jo organizatoriai gali sau leisti, t. y., kodėl vieni „nepriklausomi“ yra kviečiami vos ne kasmet, o kiti lieka „nepastebėti“. Pastaraisiais metais festivalis mėgino iš esmės atsinaujinti (prie to bandymo kažkiek prisidėjau ir aš pats), tačiau, matyt, lengviau įkurti visiškai naują festivalį, nei pakeisti jau įtvirtintą formatą.

Todėl aš nuoširdžiai pavydėjau rygiečiams, kurie nuo 2003 m. turi festivalį „Skaņu mežs“. Ne tik todėl, kad šis festivalis yra nesusijęs su jokia biudžetine institucija, tačiau sugeba atsivežti būtent šiandien, o ne vakar aktualius atlikėjus. Man labiausiai imponavo jo organizatorių visiškai laisvas požiūris į festivalio muzikinį turinį, nes mano muzikiniai interesai jau seniai netilpo vien tik elektroninės muzikos (kad ir kokia eksperimentinė ji bebūtų) nišoje. Festivalio programoje tilpo ir iki šiol telpa tiek įvairūs elektronikos formatai, tiek neo-psichodelinis folkas, tiek triukšmingos roko mutacijos – vienu žodžiu, viskas, kas gyveno dabartyje ir nepaisė pritemptų stilistinių apribojimų ir nušlifuotų skambesio formulių. Be to, su festivaliu susiję renginiai vyksta praktiškai ištįsus metus. Dėl to jo vardas tikriausiai niekada iki galo neišgaruoja iš klausytojų galvų. Toks turi būti geras šiuolaikinės nepriklausomos muzikos festivalis, kurio Lietuva, deja, neturėjo.

Bet 2011-aisiais, ypač antroje metų pusėje, pajutau, kad kažkas Vilniuje pradėjo keistis. Ne revoliucingai, bet pamažu ir užtikrintai. Panašu, kad atėjo (sąlyginai) nauja „pogrindžio“ aktyvistų karta, ir daugiau dalykų pradėjo vykti ne „kažkur tenai“, o čia, kur galima nesunkiai nueiti, ir kur kas dažniau, nei porą kartų per metus. Vienas iš labiausiai šioje naujoje (ar iš naujo prikeltoje senoje) scenoje pastebimų vardų yra „pasidaryk pats“ įrašų ir koncertų organizavimo kompanija „Agharta“ – tiksliau, Armos pravarde geriau žinomas jos įkūrėjas Armantas Gečiauskas, kuris ir atlieka joje bene visas funkcijas. Ypač verta dėmesio šiais metais buvo „Aghartos“ renginių serija bendru pavadinimu „Constellation“. Kiekviename iš šios serijos koncertų (kurie vyko maždaug kartą į vieną-du mėnesius) pasirodė po 3-5 atlikėjus tiek iš Lietuvos, tiek iš jos kaimyninių šalių, tiek iš tolimesnio užsienio. Atlikėjai buvo labai skirtingi ir pristatė gana platų stilių spektrą – nuo ambient iki elektroakustikos, kreivo roko ar džiazo ir triukšmo, panašiai kaip ir „Skaņu mežs“ festivaliuose. Galima sakyti, kad kiekvienas koncertas buvo tarptautinis mini-festivalis už minimalią kainą. Visa tai, vėlgi, be perdėtų pretenzijų ir valstybinio rėmimo. Beje, be „Constellation“ „Agharta“ plėtojo ir kelias paralelines renginių linijas, skirtas daugiau noise formoms, organizavo postindustrinės muzikos festivalį „Speigas“, ir netgi atsivežė Z’ev, kuris kitų organizatorių kažkodėl nesudomino. Be to, „Constellation“ dalyviai užsieniečiai dažnai pagrodavo ne tik Vilniuje, bet ir Kaune arba net tokioje visų pamirštoje vietoje, kaip Jonava, iš kur kilęs pats „Aghartos“ įkūrėjas.

Prisipažinsiu, man jau seniai nebeįdomu rašyti apie muziką kaip tokią. Kur kas įdomiau rašyti apie jos socialinę ir kultūrinę aplinką – tiek tą, kurią ji sukuria, tiek tą, kuri sukuria ją pačią. Negalėčiau pasakyti, kad viskas „Constellation“ koncertuose buvo vienodai įdomu ir kokybiška. Galbūt ne visi atlikėjai buvo pakankamai patyrę. Kartais visas vyksmas galėjo atrodyti netgi chaotiškai. Tačiau man tai yra labiau privalumas – koncertų atmosfera niekada nebuvo įpareigojanti. Prie to, aišku, prisidėjo ir publika, kuri pagal savo „socialinę sudetį“ buvo gerokai kitokia (ir labiau motyvuota) nei, tarkim, toje pačioje „Jaunoje muzikoje“, arba platesnei auditorijai skirtuose elektronikos koncertuose kur nors „Lofte“. Ji buvo jaunesnė ir brandesnė (skonio prasme) vienu metu. Tuo pačiu ji nebuvo stilistiškai vienalytė, veikiau demokratiškai solidari. Galėjai pamatyti tiek elektroninės scenos senbuvius, tiek tamsiosios scenos personažus. Čia buvo dauguma tų, kurie atėjo dėl muzikos, ir absoliuti mažuma vienodai atrodančių šiuolaikinių stiliagų, kurie vaikšto praktiškai visur.

Labai gerai, kad visa šita veikla nebuvo lydima skambių lozungų ir manifestų, kas vis dar yra įprasta Lietuvoje, kur kiekviena nauja muzikos organizacija ar renginių serija yra pasirengusi apversti „popso užvaldytą“ šalies muzikos scena aukštyn kojomis ir „ugdyti gerą skonį“ (ypač tokius pareiškimus mėgsta patys popmuzikos scenos atstovai). Viskas buvo daroma tyliai, bet sumaniai ir toliaregiškai. Užsieniečiai nebuvo ypatingai išskiriami, kas leido pajusti, kad galbūt Lietuvos scena pagaliau pajėgs nusikratyti nepilnavertiškumo kompleksus ir provincialumą. Iš tiesų, koks skirtumas, iš kur yra atlikėjas? Jei lietuvis gali pagroti ne prasčiau už britą ar italą, man visiškai nerūpi, kokia yra muzikos kilmė. Centras gali būti ir Vilniuje – tai, o ne nuolatinis žvalgymasis į „ten“ yra tikrojo kosmopolitizmo esmė.

Verta užsiminti ir apie vietas, kur tokia aplinka gali tarpti. Visų pirma, sakyti, kad Vilniuje nėra vietų, kur „kažkas“ vyksta ar galėtų vykti, šiandien galėtų tik žmogus, neišeinantis iš namų ir negaunantis absoliučiai jokios informacijos apie jį supančią realybę. Problema yra kitur. Nors nuolat atsidaro vis naujų barų-klubų (beveik tiek pat ir užsidaro), didžioji dauguma jų yra tokie beveidžiai ir nupoliruoti, kad jų šaltoje veidrodinėje aplinkoje nejaukiai jaustųsi tiek keistesnės muzikos atlikėjai, tiek jų klausytojai. Tad šiandieniniame Vilniuje „pogrindis“, kad ir gerokai pakitęs, egzistuoja iš esmės tose pačiose vietose, kur egzistavo visada – pankų rūsiuose (turiu galvoje senąjį „Kablį“, dabar žinomą mistiniu pavadinimu „XI20“) ar buvusių gamyklų patalpose, kurias entuziastai – daugiausia jauni menininkai – paverčia kūrybinėmis erdvėmis (turiu galvoje pirmiausia „Commune Art“ erdves Paribio gatvėje). Taip ir geriau – laisvai muzikai reikia vietų, neprijungtų prie vartojimo mašinos. Tame pačiame „Kablyje“ koncertus organizuoja ir kiti naujai atgimusios nepriklausomos scenos veikėjai, lygiai taip pat nesusiję su pankų judėjimų – pavyzdžiui, įrašų kompanija ir koncertų agentūra „Charivari“, šiemet atvežusi į Lietuvą drone gigantus „Nadja“, arba vis iš Niujorko atvažiuojantis ir margą nenuspėjamą kompaniją scenoje suburiantis Fluxus-džiazmenas Dalius Naujokaitis.

Koks yra viso šito moralas? Iš esmės „Aghartos“ ir kelių kitų žaidėjų veikla patvirtina senas tiesas. Dažnai užtenka vieno ar kelių motyvuotų žmonių, turinčių gerą uoslę, atidžiai stebinčių situaciją ir jaučiančių šiandienos pulsą, kad būtų padarytas darbas, kurio nesugeba padaryti nemažus biudžetus turintys organizatoriai, nuolat besiskundžiantys, kad atsivežti kažką įdomaus yra labai brangu, ir dėl to pristatantys tai, kas jau seniai niekam nebėra įdomu. „Kažkas įdomaus“ neretai būna visai šalia Lietuvos ar net pačioje Lietuvoje, bet „solidžių“ renginių organizatoriai šito tikriausiai nežino, nes neskaito muzikinių tinklaraščių ir nevaikšto į tokias vietas, kaip „Kablys“.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).