Klausymosi erosas

Šarūnas Nakas

Viskas prasideda nuo garso. Štai ir šie žodžiai, kuriuos dabar sakau – įsivaizduokite, kad aš kalbu, o ne rašau, – taip pat yra garsai. Mes galime ilgai aiškintis, ar turime jų klausytis kaip kažkokios muzikos, ar kaip tam tikro informacinio teksto, tačiau turbūt nesiginčysime, kad abiem atvejais mes girdime garsus.

Muzikoje, kaip ir kalboje, šis dvilypumas dažnai išlieka. Paprasčiausias pavyzdys būtų tai, kad tą patį kūrinį ar net trumpą motyvą žmonės gali girdėti ir kaip vadinamąją muzikinę mintį, ir kaip tam tikrą muzikos kuriamą būseną. Galima teigti, kad šie du pavidalai neretai persipina, persilieja ar net persipainioja. Ir tai ne visuomet priklauso nuo mūsų pastangų – sąmonė ir pasąmonė tarsi žaidžia nepriklausomus žaidimus, kuriuose mūsų ausys ir norai toli gražu nėra pagrindiniai ir viską lemiantys veiksniai.

Garsai apima gerokai daugiau, nei mes dažnai galvojame. Kaip jau sakiau, visa kalba yra įvairiausi garsai, tačiau egzistuoja ir daugybė kitų akustinių fenomenų, skandinančių mus bekraštėje garsų jūroje, kurios gelmių mes nepažįstame lygiai taip pat, kaip žmonės nepažįsta tūkstančių gyvybės rūšių, gyvenančių vandenyno dugne, po žeme ir ugnikalnių šlaituose. Ir todėl galima konstatuoti, kad kompozitoriai maža kuo skiriasi nuo eilinių žmonių, nes nepaisant jų specializavimosi ir išsilavinimo, jie taip pat tėra tik keliautojai bangų paviršiumi.

Ir žmonės apskritai, ir muzikantai išskiria tik labai mažą garsų terpės dalį, kuriai suteikia estetines ir socialines kategorijas. Visa kita tebėra kažkur toliau ir nelabai domina, nepaisant naujųjų laikų technologijų suteiktų galimybių skverbtis ir į tas garsų pasaulio sritis, kurios anksčiau buvo nepastebimos ir nepasiekiamos. Vien tai leidžia galvoti, kad kompozitorių vaidmuo garsų atžvilgiu yra labai kuklus ir beveik nieko neišsiskiriantis iš visos visuomenės. Kitaip sakant, beveik nesama ambicijų tapti naujų pasaulių kolumbais, tačiau to reiškinio priežastys glūdi tikriausiai ne kompozitorių pasyvume, o kažkur daug giliau.

Žinoma, būtų galima svarstyti, ar kompozitoriams būtina išradinėti naujas niekam nesuprantamas kalbas ir bandyti jas diegti kūryboje. Tačiau dar įdomiau būtų paklausti apie tai, ar kompozitoriams iš tiesų pakanka tų per kelis tūkstantmečius palengva susiformavusių garsų meno konvencijų, kuriomis dabar disponuojama. Ir iš karto tektų pabrėžti tai, kad esama labai didelės inercijos tradicijos požiūriu, net ir tais atvejais, kai ji negailestingai laužoma ir transformuojama, nes kompozitoriai vis dėlto nenori prarasti kad ir menkiausių, tačiau jau prigijusių komunikacijos formų.

Todėl svajonės apie galimybę peržengti tradiciją ir kurti ką nors visai nesusijusio su tuo, kas daryta anksčiau, yra neįgyvendinama utopija. Gal tai ir liūdna žinia futuristiškiau nusiteikusių kūrėjų puoselėjamam originalumo iššūkiui, nes ji tarsi savaime nuleidžia menininką ant žemės. Tačiau kitaip pamąsčius, kaip tik šio dalyko žinojimas ir sufokusuoja kūrėjo pastangas į ten, kur jis ir turi ieškoti savo veiklos esmės. Tuščias reikalas būtų jam visa tai aiškinti, jei jo sąmonė pati nesugeba to atrasti ir pagrįsti.

Kas šiuo atveju yra garsas – priemonė ar tikslas? Manyčiau, kad ir viena, ir kita, o dar labiau – abiejų dalykų lydinys, sunkiai apibūdinamas ir ne visuomet tinkamai suvokiamas. Nereikėtų pamiršti vieno labai svarbaus dalyko: kompozitorius, rašydamas muziką, kartu savyje lavina klausytoją, ir net neaišku, kas čia iš tikrųjų yra svarbiau – jis kaip kūrėjas ar jis kaip klausytojas. Galima spėti, kad tapdamas vis profesionalesniu klausytoju, jis vis giliau įsiskverbia į garsą, už kurio glūdi visas likęs pasaulis, o tai nuolat koreguoja jo kaip kompozitoriaus nuostatas ir požiūrius – tiek į mikro, tiek ir į makrodimensijas.

Sąmoningai nekalbu apie jokias estetikas ir stilius, nes manau, kad šis procesas vienaip ar kitaip paliečia bet kokios orientacijos kompozitorius. Kitas klausimas, kad skirtingos estetikos savaime suponuoja labai nepanašius sprendimus. Tačiau turbūt vis viena galima teigti, kad kompozitoriaus klausytojiškos savybės, o tiksliau sakant, tų savybių kokybė ir unikalumas nulemia jo, kaip muzikinio teksto autoriaus, bendrąją orientaciją ir esminius prioritetus.

Ar reikia talento klausymuisi, ar net pačiam girdėjimui? Taip pat, kaip ir rožės auginimui – vien laistyti ir apkarpyti nepakanka. Atsitinka, kad kai kurie muzikantai per visą gyvenimą taip nieko ir neišgirsta – jie to net neįtaria. Kaip pėdsekiai šunys ilgus metus mokyti atpažinti kelis šimtus temų ir motyvų, kažkieno paskelbtų svarbesniu dalyku, nei visa kita bet kurių laikų muzika, tie muzikantai taip ir neperšoka pornografinėmis kortomis besimėgaujančių žaidėjų lygio.

Sakyti, kad girdžiu viską yra tokia pati nesąmonė, kaip ir teigti, jog žinau viską ir suprantu viską. Tačiau muzikantams nepaprastai sunku įveikti savyje tokį užsispyrimą. Jiems tai tarsi įžeidimas ir galios nuvertinimas, todėl labai retas muzikantas prisipažįsta, kad galbūt paprasčiausiai neišgirdo to, kas nuskambėjo, kad galbūt jam nepavyko sutelkti dėmesio arba jis tikėjosi išgirsti visai kitką.

Muzika kartais pralekia lyg traukinys – net ir labai įsitempus, neįmanoma perskaityti užrašų ant jo šono. Lieka tik bendras, dažnai sunkiai apčiuopiamas ir beveik neįmanomas nusakyti įspūdis. Jis nepataisomai sugadinamas, kai jį, dar visai efemerišką ir nesufermentuotą, mėginama apibūdinti atsitiktinėmis žodžių klišėmis, klausa sugautą garsinę informaciją blukinant kalbos įmantrybėmis. Nugali vaizdai, judesiai, spalvos, aromatai, bet pralaimi – o gal ir visai išnyksta – garsas.

Ir vis dėlto, neįmanoma atsispirti klausymosi erosui – jis gundo nepaliaujamai. Geismo objektas šmėkščioja kažkur labai arti, tampa vis konkretesnis ir atpažįstamesnis, galų gale priartėja, priverčia jaudintis ir patikėti pergale – ir netikėčiausiu momentu vis tiek išsprūsta. Ar išsipildo klausytojo lūkesčiai, fantazijos, ar jis patiria kokį nors malonumą, priklauso nuo abiejų – garso ir klausytojo. Ir tuomet ne taip jau svarbu, kur jie susitikinėja – solidžioje koncertų salėje ar ant galinės troleibuso sėdynės, triukšmingoje kompanijoje ar šaltoje naktyje. Jei partneriai atsiveria vienas kitam, jų laukia nuostabus ir nepakartojamas patyrimas.

© Šarūnas Nakas, 2003

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).