Nr. 1. Luke Dubois

Pokalbiui susitikome menininko namuose, kuriuose Luke’as Dubois dalinosi savo kūrybos ypatumais, nebijodamas atskleisti smulkiausias kūrinių idėjas ir jų subtilias detales. Luke’as Dubois – kompozitorius, audiovizualinio meno kūrėjas, įgijęs kompozitoriaus išsilavinimą Columbia universitete, kas jį išskiria iš gausaus Niujorko garso menininkų būrio. Tai atsiskleidžia ne tik kompozitoriaus požiūryje į savo kuriamą meną, bet ir apibūdina jo skambesį bei patį kūrybos procesą. Įdomiausi šio menininko kūriniai nėra vien tik garsiniai, muzikinis mąstymas dažnai padiktuoja metodus vizualiems kūriniams. Tačiau šio menininko kūrybą būtų sunku įsprausti į garso meno rėmus, nors tai atrodo pakankamai plati ir sunkiai apibrėžiama sąvoka. Luke’o Dubois kūryboje persipina sinestezijos, šiuolaikinių medijų, populiariosios kultūros, postmodernizmo perspektyvos, todėl menininko darbai pristato ganėtinai platų požiūrio taškų spektrą, kurie kviečia permąstyti, kaip mes išsirenkame muziką, kaip šiais informacinių technologijų laikais galime sužinoti kuo daugiau ir per kuo trumpesnį laiką. Apie tai kompozitorius kalba savo kūriniuose audio, audiovizualiniu ir vizualiniu formatais.

Jūsų kūryba dažnai tampa politinė ar sociologinė amerikietiškos kultūros analizė, kritika ir reprezentacija. Kodėl Jus domina, atrodytų, savaime suprantami dalykai?

Užaugau užsienyje – Londone, Tokijuje, 1986 metais gyvenau Sovietų Sąjungoje (Maskvoje), ten buvau mainų programos skirtos Samanthai Smith dalyvis, taigi, į JAV atvykau būdamas 18 metų, todėl mano darbai yra tarsi bandymas išsiaiškinti kas aš turėčiau būti, ką turėčiau veikti, ką reiškia būti amerikiečiu? Kuriu Amerikos portretus, tuo pačiu metu būdamas ir užsienietis, ir amerikietis. Praleidau 15 metų galvodamas, kodėl amerikiečiai mąsto būtent taip? Man įdomu, kad ši šalis apsėsta bandymo surasti kas yra geriausia: juk dažnai mes net nesusimąstome, kaip išsirenkame „geriausius“. Taip atsitinka su menu, kultūra, grožio industrija, politika. Štai kodėl ieškau inspiracijų būtent šioje visuomenėje, bet nesu didelis patriotas.

Nuorodos į kūrinius: 1, 2, 3

Skaitmeninių duomenų (data) naudojimas jūsų kūryboje dažnai nulemia ne tik kūrinio struktūrą, bet ir turinį. Kaip Jūs siekiate kūrybinių rezultatų naudodamas sausą informaciją?

Tai greičiau bandymas panaudoti skaitmeninius duomenis (data) tam, kad pamatytum dalykus, kurių paprastai negali įžvelgti arba tam, kad pamatytum tam tikrą visumą.

Mes visi esame apsupti duomenų (informacijos), o menininkams tai tarsi nauji „dažai”. Kompozitoriai buvo pirmieji duomenų menininkai. Praktiškai visa muzika yra susijusi su begalybe įvairios informacijos. Mes turime natas, akordus, tonacijas. Tai juk informacija, ar ne?

2008 metais sukūriau kūrinį skirtą nacionalinei demokratijos konvencijai. Iš kiekvieno Amerikos prezidento dažniausiai naudotų žodžių sukūriau lentelę regėjimo aštrumui nustatyti. Šie 66 žodžiai yra surinkti iš jų viešų kalbų. Tai buvo eksponuota didelėse švieslentėse Bruklino prieplaukoje. Stovint 20 pėdų nuo šių lentelių galima pasitikrinti regėjimą: jei matote paskutinę eilutę – turite puikų regėjimą. Tai kūrinys apie Amerikos politinę istoriją keliais žodžiais. Ganėtinai akivaizdu, kad muzikantas sukurs tokį kūrinį, bet ne vizualaus meno menininkas, todėl, kad tai tarsi partitūra – informacijos valdymas ir manipuliavimas.

Dažnai duodu interviu meno istorikams, ir jų supratimas visiškai kitoks, jie nieko nesupranta apie muziką. Meno istorikai visuomet būna pasimetę, nes aš niekada nestudijavau vizualaus meno ar programavimo. Dauguma mano vizualių kūrinių atsirado iš mano sukurtų programų. Viską išmokau ir sukūriau pats. Bendradarbiauju su daug menininkų. O tai yra dalykai, kurių nedaro vizualūs menininkai. Jie dažniausiai turi savo studiją ir turi savo individualų verslą, pastoviai konkuruodami su kitais, todėl, kad tokios yra meno pasaulio taisyklės. Čia vyrauja labai aršus kapitalistinis vizualiųjų menų mechanizmas. Taigi, norint išlikti – geriau nebendrauti su niekuo, todėl dabar tiek mažai meno kolektyvų, kurie gerai funkcionuotų kartu, kai tuo tarpu muzikantai visuomet groja kartu.

Esama daug diskusijų apie garso meno terminą, jo vartojimą ir taikymą. Ar šis terminas atitinka Jūsų kuriamą meną? Kaip kompozitoriaus išsilavinimas keičia Jūsų požiūrį į garso meną?

Cage’as visa savo karjerą praleido plėsdamas muzikos definiciją, tad kai tam tikrus dalykus pradedame vadinti garso menu, tarsi pasiduodame: “taip, tai ne muzika, tai garso menas”. Taigi šiuo atveju nebėra prasmės kalbėti apie harmoniją ar melodiją. Pasirinkdami garso meno terminą atitolstame nuo bet kokios formalios kritikos. Garso menas atsiskiria nuo muzikinės tradicijos ir leidžia menininkams teigti: “jūs negalite manęs kritikuoti ir sakyti, kad tai per garsu, nuobodu ar nėra harmonijos, todėl, kad tai nėra muzika, tai garso menas“.

Tai primena amerikiečių konceptualaus meno situaciją 7-ame deš., kai buvo prarastas suvokimas, kaip reikia kurti meną. Taigi, jei studijuoji vizualųjį meną Columbia universitete, negali išmokti ryškinti nuotraukų, statyti skulptūrų, gali tik kalbėti apie tai. Niekas tavęs neišmokys, kaip iš tikrųjų tai reikia daryti.

Man teko būti Čikagos universiteto rezidentu, kuriame yra garso meno studijų programa. Kiekvienas sutiktas studentas buvo pasimetęs kompozitorius, ir tikroji priežastis, kodėl jie studijavo garso meną, buvo ne tai, kad jie norėtų dirbti galerijoje ir kurti “statiškus”, o ne naratyvinius garso kūrinius, bet tai, kad studijuojant konservatorijoje reikia mokėti parašyti styginių kvartetą. Tuo tarpu tam, kad įstotum į meno mokyklą, tereikia turėti gerą portfolio. Mano nuomone, tai yra kur kas lengviau, negu parašyti gerą muzikos kūrinį. Taigi, garso meno studentai neturi “muzikinio žodyno”, kuris, mano nuomone, yra naudingas. Štai kodėl vadinu save kompozitoriumi, nes žinau, kaip kalbėti apie harmoniją, ritmą, orkestruotę. Būtent apie tai kalbu savo kūriniuose.

Kokiais kriterijais grindžiate savo meną?

Esu šiek tiek išprotėjęs. Žiūriu į viską itin išsamiai. Tampu apsėstas kokios nors idėjos ir tuomet bandau sužinoti viską kas įmanoma ta tema. Mane žavi idėja, kai dienos pabaigoje jautiesi, jog kažką praradai ir niekada negali susigrąžinti. Tai gali reikšti, kad gal nemiegojai, o gal labai emociškai atsidavei šiam darbui. Man nepatinka kvaili ir lengvi dalykai. Reaguoju į dalykus, kurie ne taip greitai padaromi. Man patinka pastangos, o kompiuteriai viską tik palengvina.

Ačiū už pokalbį!

Daugiau menininko kūrinių galite pamatyti www.lukedubois.com.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).