Nr. 10. Partitūrų parduotuvės ir nykstanti romantika

Prieš keletą savaičių užsidarė paskutinė Niujorko klasikinės akademinės muzikos partitūrų parduotuvė Frank Music Company. 2009 metais užsidarė Joseph Patelson Musik House, 2013-taisiais užsidarė Dowling Music.

Parduotuvės savininkė ir direktorė Heidi Rodgers paklausta kokia bus partitūrų verslo ateitis, atsakė, jog “nebus jokios ateities, tie, kas nori jas įsigyti ir už jas mokėti, vistiek jas ras, o tie, kurie nenori už jas mokėti, tegul eina po velnių.” Tai skamba labai dramatiškai, ypatingai Lietuvos muzikinės kultūros fone. Natų knygynai užsidaro greičiau nei spėjame sužinoti, kad jie egzistavo.

Paryžiuje šiek tiek kitokios nuotaikos. Anksčiau čia egsitavo gausybė partitūrų parduotuvių, kurios platindavo prancūziškų leidyklų partitūras. Šiomis dienomis, didžiausia Paryžiaus partitūrų parduotuvė La Flute de Pan intensyviai gyvuoja ir partitūromis aprūpina ne tik artimiausius rajonus, bet ir visą Prancūziją. Atvirkščiai nei Frank Music Company, parduotuvė La Flute de Pan sugebėjo prisitaikyti prie internetinių klientų poreikių, tad jau dešimtmetį partitūras galima užsisakyti internetu. La Flute de Pan įsikūrusi Romos gatvėje. Anksčiau ši gatvė turėjo stoties rajono statusą. Todėl čia buvo palankios kainos įvairioms instrumentų meistrų dirbtuvėms įsikurti. Dabar tai tapo prestižiniu klasikinės muzikos centru. Kas antros durys siūlo meistrų pagamintus instrumentus, įvairius muzikinius aksesuarus ir muzikos partitūras. Romos gatvėje išsidėsčiusios keturios La Flute de Pan partuotuvės, kiekviena jų skirta skirtingiems muzikos žanrams ir muzikologinei bei pedagoginei literatūrai. Tai neabejotinai yra vienas didžiausių centrų klasikinės muzikos partitūrų versle.

Kodėl būtent Prancūzijoje vis dar reikalinga partitūrų parduotuvė? Čia dirbant atrodo, kad partitūra yra pirmo būtinumo prekė. Yra keletas periodų, kai parduotuvėje susirenka neregėto dydžio eilės, o darbuotojai dirba viršvalandžius. Tai rugsėjo-spalio mėnesiai, Kalėdinis periodas bei stojamųjų egzaminų bei konkursų periodai, kurie atneša didžiausią parduotuvės pelną. Parduotuvė išskirtinai prisipildo mokslo metų pradžioje. Niekaip negalėjau suprasti, kas skatina visus konservatorijų studentus įsigyti originalias partitūras. Tam yra kur kas akivaizdesnė priežastis, nei vien noras kaupti repertuarą. Prancūzijos kultūrinė politika šiuo klausimu yra griežta. Kiekvienas studijuojantis muziką oficialioje institucijoje privalo egzaminuose groti iš originalių partitūrų. Tokiu būdu tiesiog nelieka pasirinkimo, o parduotuvei tai užtikrina garantuotą kasmetinį pelną, tad egzaminų periodai būna ganėtinai intensyvūs.

Parduotuvės lankytojai yra profesionalūs muzikantai, pedagogai, studentai/moksleiviai ir mėgėjai. Profesionalūs muzikantai čia užsuka įsigyti repertuarinių partitūrų, sužinoti apie naujai išleistą muziką. Tuo tarpu pedagogai čia ateina ieškoti pedagoginės literatūros ir dažnai nieko neįsigiję, išrašo ‘receptą’ savo mokiniams.

Kalbamės su mano kolega, ilgamečiu La Flute de Pan darbuotoju Patrice Morandeau apie partitūrų parduotuvės kasdienybę bei jos ypatumus.

Dirbi šioje parduotuvėje jau keturioliką metų. Pradėjai dirbti šioje parduotuvėje dar tuo metu kai duomenų bazės nebuvo skaitmenizuotos. Kaip pasikeitė parduotuvė ir jos kasdienybė atsiradus internetui, skaitmeniniams katalogams ir duomenų bazėms?

Kai pradėjau dirbti, dar turėjome didžiulius popierinius informacinius įrašus, kur viskas buvo parašyta ranka. Duomenų skaitmenizavimas prasidėjo 1999-2000 metais. Šioje parduotuvėje vyravo tradicija pasitikėti informacija, kuri buvo popieriniuose kataloguose ir pradžioje net ne visi darbuotojai turėjo prieigą prie katalogų. Čia tam tikros parduotuvės tradicijos. Atsiradus internetiniams leidyklų katalogams galėjome jais konsultuotis tik šeštadieniais, tai buvo savotiškas ritualas. Parduotuvei prasiplėtus ir įdiegus internetinį pardavimą, naudojimasis interneto paieška tapo kur kas praktiškesniu refleksu. Atsimenu, pradžioje turėjome labai daug klientų parduotuvėje, daug užsakymų telefonu, bet įsigalėjus internetui, pastebiu, kad metai iš metų, vis mažiau juos sutinkame parduotuvėje.

Ar manai, kad atsiradus internetui partitūrų paieška pasidarė paprastesnė?

Manau, kad taip. Žinoma, tai priklauso ir nuo leidėjo internetinės svetainės kokybės. Atsirado kur kas daugiau paieškos būdų. Tai tapo prieinama visiems, todėl dabar žmonės kur kas daugiau nusimano ir žino ko ieško. Kartais jie daugiau žino negu mes, atsineša ilgiausius nuorodų sąrašus ir mus informuoja kokios partitūros bus išleistos.

Kaip pasikeitė parduotuvės klientai per šį dešimtmetį?

Pirmiausia, mes juos matome kur kas rečiau, jie dažnai partitūras užsisako internetu. Tad dažniausiai, kai jie ateina į parduotuvę, jie ieško specifinių dalykų, kuriuos ne taip paprasta surasti, kurie atrodo komplikuoti, jie nori patarimo ar tiesiog turi klausimų susijusių su partitūra arba tiesiog to nerado internete. Kitas svarbus pasikeitimas yra tas, kad man pradėjus čia dirbti, klientai turėjo mažiau informacijos ir jie ateidavo jos ieškoti čia ir mes buvome tie žmonės, kurie turėjo tą informaciją.

Dabar visi tą gali padaryti, tad mes irgi negalime sau leisti visą dieną praleisti prie interneto ieškant informacijos tam tikrai mažai nišai. Žmonės tiesiog pamiršta, kad jų paieškos apsiriboja vienu sektoriumi. Pavyzdžiui, fleitinininkui įdomi jo instrumento terpė. Tuo tarpu mes aprėpiame kur kas daugiau instrumentų, skirtingų leidyklų. Tad, žinoma, viskas, kas jiems gali atrodyti akivaizdu, mums gali atrodyti kaip retenybė. Kitas svarbus skirtumas yra tas, kad anksčiau klientams nebuvo tokia svarbi partitūros kaina ir užsakymo trukmė. Jei turėdavome užsakyti partitūrą iš Amerikos, pasakydavome, kad tai užtruks mėnesį ir tai buvo tarsi savaime suprantami dalykai. Dabar, klientas ateina viską pasižiūrėjęs internete ir kartais jų įsivaizduojamos kainos neatitinka realybės. Kai pasakome, kad partitūros reikės laukti savaitę, jie labai nustemba iš nepasitenkinimo ir pareiškia, kad jiems ji reikalinga rytojui. Žmonės galvoja, kad viskas vyksta staiga ir iškarto. Atrodo, kad užtenka tiesiog paspausti mygtuką ir viskas atsitiks automatiškai.

Kartais nutinka taip, kad žmonės viską informaciją susirenka internete, bet įsigyti partitūrų vistiek ateina į parduotuvę. Kodėl?

Man atrodo, kad tai pasitikėjimo klausimas. Visgi, nežinai, kas slepiasi už tos informacijos, tad žmonės mumis pasitiki, nes žino, kad mums gali paskambinti, pasiklausti. Čia galima ateiti ir pasikonsultuoti. Jei iškyla problemų, jie sugrįžta. Taip pat, gali nutikti ir taip, kad gali pakliūti ir į sukčiautojų rankas, užsisakydamas kažką “netikrame” puslapyje. Taip pat yra tokių puslapių, kurie tiesiog pateikia leidyklų katalogus, bet ar jie ištikrųjų turi tas partitūras savo inventoriuje – niekas nežino. Ypatingai klasikinės muzikos kontekste, muzikantams svarbu turėti individualų santykį. Tik žmonės kartais pamiršta, kad viskas turi savo kainą. Popierinė partitūra lieka industrinis produktas, turintis savo kainą į kurią įeina popierius, rašalas, transportas, redkacinis darbas. Mane visą laiką nustebina, jei orkestras ieško orkestrinių partitūrų dvi dienas prieš koncertą. Mane, kaip klausytoją ir kaip šio sektoriaus darbuotoją, tai trikdo. Tai reiškia, kad jie visą laiką grojo iš kopijų, ko visgi, blogiausiu atveju tikėčiausi, bet dažniausiai nutinka taip, kad jie tiesiog nerepetuoja ir viskas “suklijuojama” tik per generalinę repeticiją. Dabar yra labai madinga pastoviai skubėti ir skubiai visko reikalauti.

Kuo skiriasi džiazo parduotuvės ir klasikinės muzikos parduotuvės klientai?

Džiazo parduotuvėje taip pat yra ir klasikinės muzikos varinių pučiamųjų ir perkusinių instrumentų skyrius. Žinoma, taip susiklostė, kad klasikinės muzikos tradicijoje, šios instrumentų grupės yra ganėtinai nišinės ir nėra tiek daug repertuaro. Klientai taip pat dažnai būna malonūs, šiais instrumentais grojantys žmonės greičiau pasižymėję, kaip linksmi ir besidžiaugiantys gyvenimu. Tad manau, kad instrumentus pasirenkame ne atsitiktinai. Tai dažniausiai žmonės, kurie ieško ir nori atrasti, yra ganėtinai autonimiški. Tai labai maža bendruomenė, visi visus pažįsta. Žinoma, nenoriu visko apibendrinti ir supaprastinti, bet man niekada neteko girdėti, kad šios srities muzikantas būtų nepatenkinas tuo, kad partitūros popierius yra per daug gelsvas arba per daug baltas.

Taip pat, džiazo ir populiariosios muzikos klientai yra visai kitokie, čia susiduriame su visai kitokiu santykiu su muzika. Žmonėms svarbios emocijos, grožis. Manau, kad dauguma atveju, įsigiję partitūras daug kas jų net neatsiverčia arba nesugeba pagroti. Ypatingai fortepijoninės natos lieka neatverstos. Dažnai žmonės tiesiog nori atkurti matyto filmo nuotaiką, bet ne visada gali įvertinti savo jėgas ir galimybes.

Tuo tarpu, klasikinės muzikos sektoriuje yra keletas klientų tipų. Vienas iš jų, tai – tėvai, kurie ateina su mokytojų pateiktais sąrašais. Nors atsitinka taip, kad ten dažnai trūksta reikiamos informacijos, tai visai lengvai aptarnaujama klientų grupė.

Sunkiausia dirbti su profesionalais, jiems atrodo, kad partitūroje tai per daug puslapių, tai per mažai, natos arba per didelės arba per mažos, spalvos netinkamos, pirštuotės netinkamos. Šiuo atveju taip pat nenoriu nupiešti vienspalvio vaizdo, sutinkame ir labai gerų muzikantų, kurie yra atviresni ir jiems lengviau įtikti su turimais resursais. Kartais profesionalūs muzikantai bijo parodyti, kad jie kažko nežino, o jei mes ko nors nežinome, tai taip pat būname palaikyti neprofesionaliais.

Anglakalbėse, germanakalbėse šalyse – klasikinė muzika yra praktika, ji grojama kartu. Šeimose grojama kamerinė muzika, einama į koncertus kartu. Prancūzijoje, klasikinė muzika yra socialinis statusas. “Esame išsivalinę, pasiturintys, todėl grojame klasikinę muziką”.

Yra tokių repertuarinių kūrinių, kuriuos leidžia daugybė skirtingų leidyklų, kaip pavyzdžiui Debussy kūrinys fleitai solo “Syrinx”. Mačiau kaip žmonės praleidžia valandą, vien tam, kad išsirinktų “geriausią” leidimą. Kartais tai tiesiog labai perspausta, kūrinys galiausiai lieka tas pats.

Kaip manai, kiek reikšmės turi pardavėjo patarimas tokiais atvejais?

Tai priklauso nuo kliento. Partitūros ir muzikanto santykis nėra toks akivaizdus. Partitūra man asmeniškai yra svarbus objektas, man patinka muzika, nes man patinka partitūros. Gal tai skamba prieštargingai, bet yra ką pasakyti apie skirtingas leidyklas. Svarbūs ir estetiniai klausimai, vieni tam jautrūs, kiti ne. Esame tam, kad parodytume tai, kas egzistuoja. Muzikantams svarbiausia groti, tad ir urtexto fenomenas dabar yra pakankamai madingas. Prieš penkioliką metų nekalbėjome tiek daug apie urtextines partitūras. Visi norėjo turėti tam tikro autoriteto redakcijas, ši urteksto tradicija atėjo iš Vokietijos. Kai kuriems kūriniams tiesiog neįmanoma rasti originalo ar visiškai patikimų šaltinių. Man patinka partitūros, kurios yra gražūs objektai, identifikuojantys patikimus šaltinius. Mano nuomone, Barenreiteris ir Henle Verlag būtent tą ir daro. Tuo pat metu, akivaizdžiai matosi leidėjų įdėtas darbas, čia yra visos nuorodos, pateikiamos kelios versijos arba bent paaiškinama kodėl pasirenkamas vienas ar kitas sprendimas.

Džiazo parduotuvėje taip pat turime nemažai partitūrų. Mano nuomone, partitūra ir džiazas mažai suderinami dalykai. Šiuo atveju muzikanto ir partitūros santykis visai kitoks, čia nereikalaujama visiško tikslumo.

Kartais pardavėjo patarimas tampa labai svarbus, nes ne visi klientai nori to, ko prašo, reikia suprasti ką jiems patarti. Jeigu jie nori groti džiazines improvizacijas, o fortepijonu groja vos tris mėnesius ir niekada nėra klausę džiazo, reikia mokėti jiems paaiškinti nuo ko pradėti ir t.t.

Reikia prisiminti, kad ne taip seniai partitūras reikėjo graviruoti metalinėse plokštelėse, tad tai buvo pakankamai ilgas ir brangus procesas. Jei padarei vieną klaidą plokštelėje, neperdarysi viso darbo iš naujo. Tad anksčiau buvo ne tiek daug leidyklų. Dabar keikvienas gali būti leidėjas, įsigijus komponavimo programą Finale ar Sibelius gali visą procesą atlikti namie.

Kaip manai kokia bus partitūrų ateitis? Dabar daug ką galima įsigyti PDF ar interaktyviu formatu, tad grojant nereikia net versti puslapių.

Manau, kad pavojinga leisti žmonėms manyti, kad galime viską gauti iškarto ir nemokamai. Man atrodo, kad nieko nėra nemokamo, vistiek kažkas už tą turės sumokėti. Galima tą daryti visiškai netiesiogiai. Tad toks puslapis kaip IMSLP yra mūsų konkurentas. Bet tam tikrai ankstyvajai muzikai tai tam tikras išsaugojimas. Dažnai nutinka taip, kad ankstyvajai muzikai nėra skiriama tiek daug lėšų, nėra tiek daug išleistų partitūrų, taip pat nėra tiek daug paklausos muzikantų ir klausytojų rate, tad toks puslapis kaip IMSLP gali padėti išsaugoti šį paveldą.

Manau, kad ateityje egzistuos ir popierinės ir elektroninės partitūros. Pavyzdžiui skirtingų instrumentų popieriniai metodai yra praktiškai nepakeičiami, taip pat solfedžio pratimai ir vadovėliai. Tuo tarpu pedagoginė-instrumentinė literatūra pastaruoju metu siūloma ir PDF formatais, tokie leidėjai kaip Lafitan, Fertile Plein, Edition Flex siūlo įsigyti partitūras internete. Žinoma, tai yra kur kas greitesnis procesas nei užsisakyti partitūrą parduotuvėje. Tuomet ji, žinoma, bus brangesnė, užtruks daugiau laiko. Atsispausdinti partitūrą namie taip pat kainuoja – popierius, spausdintuvas ir t.t.

Kita vertus, skaitmeninės partitūros fiziškai užima kur kas mažiau vietos. Bet technologijos greitai keičiasi ir tai, ką išsaugojome vienais formatais, po kelių metų gali būti nebeprieinama kitais. Tuo tarpu partitūrą visada gali tiesiog atsiversti ir tiek, tam nereikia jokių įrenginių.

Kodėl po mažu užsidaro partitūrų parduotuvės?

Man atrodo, kad jos užsidaro, nes pasikeitė mūsų gyvenimo būdas. Mažos parduotuvės užsidaro, žmonės nebeturi laiko ateiti į parduotuves, jie pastoviai skuba. Žmonės daug laiko praleidžia keliaudami iš namų į darbovietes, tad tiesiog nebelieka laiko. Taip vyksta skirtingose srityse, tas liečia ne tik muziką. Pastoviai ieškoma pigiausių būdų, dažnai mums priimtina mokėti pigiau, negu mokėti tinkamai, tam, kas atlieka savo darbą ir tas darbas turi savo kainą, nepaisant to, kad kas nors dėl to gali būti būna išnaudojamas. Mūsų visuomenėje maža parduotuvė nėra vertinama. Reikia suprasti, kad klasikinė muzika yra maža niša, ekonomine prasme, mes nieko nereiškiame.

Pavyzdžiui, mano svajonė yra įsigyti Berliozo operą Benvenuto Cellini, yra viena leidykla, kuri publikuoja šį leidinį, tai Barenreiteris, kuris kainuoja apie 900 eurų. Vieną dieną ją įsigysiu, bet tam turiu taupyti. Visgi, mačiau partitūrą IMSLP puslapyje, ten labai prasta kokybė, bet vistiek labai įdomu. Šio leidimo šaltiniai labai neaiškūs, kas mane neramina, kaip muzikantą, kita vertus – tai magiška, nes norėjau pamatyti šią partitūrą ir tiesiog užtenka “paspausti mygtuką”.

Prancūzijoje labai natūralu pirkti partitūras, ar manai, kad jei žmonės neprivalėtų įsigyti partitūrų kiekvienam egzaminui vistiek jas pirktų? Ar manai, kad Prancūzijos kultūros politika daug ką keičia šiuo klausimu?

Prancūzijoje egzistuoja muzikos verslas. Yra dvi skirtingos ministerijos, autorinių teisių apsauga, taip pat yra mechanizmas, kontroliuojantis muzikos egzaminus ir tikrinantis ar grojama iš oficialių partitūrų ir t.t. Jei konservatorijos neatitinka reikalavimų, turi mokėti dideles baudas. Čia visiškai draudžiama naudoti kopijas. Pavyzdžiui Vokietijoje, jie neturi tokios problemos, nes žmonės pripratę mokėti už kultūrą.

Visgi, Prancūzijoje stipri rašytinė kultūra, esame tarsi kryžkelėje tarp romanistinės ir germanistinės kultūros. Tai reiškia, kad mums patinka taisyklės, bet mums patinka jas apeiti, mums patinka įstatymai, bet mėgstame jų išvengti. Mes turim idėjas, anglofonai jas pritaiko. Mes esame visiški individualistai, bet tuo pat metu turime labai didelę pagarbą respublikai.

Kokia yra šios parduotuvės misija? Vien partitūrų pardavimas?

Manau, kad mes galime pasimokyti vieni iš kitų, vyksta tam tikri informacijos apsikeitimai. Ir tą, mes sugebame daryti gerai, kai matome klientą. Partitūra yra vizualus dalykas, jį reikia pamatyti. Mums nėra svarbu parduoti brangiausią produktą, mums svarbu, kad partitūra gyventų savo gyvenimą, kad klientas atrastų tai, ko ieško. Tokiu atveju parduodame kur kas “daugiau”, jei parduodame protingai. Yra labai svarbu, kartais patarti nepirkti ir tiesiog paaiškinti. Jei kas nors manęs prašo Adlerio orkestruotės ir suprantu, kad tai klientas, kuris neturi pakankamų solfedžio žinių, aš tiesiog negaliu sau leisti nutylėti, kad jie nesupras didelės dalies informacijos, nes tam reikia atitinkamų žinių. Yra žmonių, kurie galvoja, kad nusipirkę dešimt metodų, išmoks groti kur kas greičiau ar geriau. Mes esame geri šioje srityje, todėl, kad dirbame kiekvieną dieną, mus galima rasti, mums galima paskambinti, paklausti, pasikonsultuoti.

Ačiū už pokalbį!

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).