Nr. 11. Juodojo aitvaro muzika – Czarny Latawiec

Danielius Brožekas – plataus spektro lenkų garso menininkas, DJ’us, kuratorius, muzikos kritikas, blogeris. Jo veikla iš kuratorinės neretai virsta kūrybine ir atvirkščiai. Dažniausiai dirbu kaip kuratorius ir dalyvauju garso meno renginiuose, kai negaliu surasti, kas galėtų sukurti kūrinius, juos tenka kurti pačiam. Kartais tiesiog negalime pasikviesti norimų menininkų, nes mūsų biudžetai nėra tokie dideli. Manau, kad kartais kuratoriai turi būti kūrybingesni negu menininkai.

Su menininku susitikome Wroclawe, tarprautinio kino festivalio Era New Horizons metu. Prieš devynis metus, būtent šio festivalio metu pamatytas filmas, Brožekui pasufleravo jo slapyvardį – Czarny Latawiec. Menininką įkvėpė viena scena iš švedų režisieriaus Rubeno Östlundo filmo Gitarrmongot[1]. Scenoje vaizduojamas žmogus, konstruojantis didelį juodų plastikinių maišų aitvarą, jis pripildomas dujomis ir paleidžiamas virš miesto. Skrajojantis objektas atkreipia žmonių dėmesį ir priverčia visus galvoti, ką šis objektas galėtų reikšti. Mane tai labai įkvėpė, nes pats stengiuosi būti atviras ir savo muzika klausytojams norėčiau suteikti interpretacijų galimybę, kuri taip pat leistų pasisemti savų idėjų. Kai pradėjau vartoti slapyvardį lenkų kalba, supratau, kad slavų mitologijoje tai yra demono vardas, susijęs su mirusiomis dvasiomis ir vėju, todėl slapyvardžio neverčiu į anglų kalbą. Manau, kad slapyvardį žmonėms lengviau įsidėmėti, – teigia menininkas.

Kompiuterinių technologijų studijų metu, Brožekas su draugais įsteigė internetinę radiją. Jis kūrė laidas ir tuo pat metu pradėjo DJ-auti. Laidos pavadinimas Canti Illuminati vėliau tapo iki dabar veikiančio blogo bei festivalio pavadinimu. Pradėjau gauti gerus atsiliepimus, kad sugebu įdomiai pristatyti muziką ir nusprendžiau tai vystyti toliau. Po kelių metų gavome galeriją, kurioje pradejome organizuoti parodas ir eksponuoti garso meno kūrinius. Mums atrodė, kad turime ką pasakyti, esame kitokie, nei masinė spauda. Taip pat šiuolaikinis menas kur kas labiau pradėjo domėtis garsiniais eksperimentais, – teigė prieš dvyliką metų šią veiklą pradėjęs menininkas.

Nepaisant to, kad Lenkijoje vis dar nėra vietos, išskirtinai eksponuojančios garso meną, vietinės galerijos jam tampa atviresnės. Nebėra taip sunku įrodyti, kad garso menas gali būti įdomus. Kai žmonės ateina į koncertą, jie tikisi pamatyti visą ceremoniją, o garsiniams eksperimentams toks formatas netinka. Manau, kad garso intaliacija sukuria tam tikrą garsinę erdvę, kurioje gali girdėti įvairius sluoksnius bei garso struktūrą.

Nors menininkas nėra sukūręs itin daug garso instaliacijų, ši forma jį labiausiai žavi. Mane garso mene labiausiai domina erdvė ir kaip garsas funkcionuoja erdvėje. Kokias skirtingas garso reikšmes galima būtų atrasti skirtingose erdvėse? Muzikoje mane domina tekstūra. Todėl mane labai domina garso instaliacijos forma. Garso instaliacija suteikia galimybę patekti į garso vidų ir mane intriguoja kaip garsas veikia aplinkoje. Mene stengiuosi atrasti nuotykį, kurio negali apibūdinti žodžiais, kurio negali paliesti, bet gali pajausti ir apie jį galvoti.

Viena įdomiausių menininko sukurtų garso instaliacijų, tapo parodos Germans did not come[2] dalimi. Tai projektas kartu su menininku Lukasz Paluch. “Ši instaliacija įkvėpta knygos Everyday Life in Wroclaw 1945-1948, kurioje aprašoma pirmųjų kino teatrų Wroclawe istorija. Dauguma kino teatrų jau pavirto griuvėsiais. Nepaisant to, kad tuo metu repertuare dominavo Sovietiniai filmai, reti Amerikietiškų ar Angliškų filmų pasirodymai buvo itin populiarūs ir tarsi leido pamiršti karo traumas ir trumpam pasileisti į Vakarietiškos kultūros grožybes”[3]. Tai instaliacija, kurios vizualinę dalį sudaro kulkų skylėmis išdarkytas užrašas Blichtr (blizgučiai). Garsinę dalį sudaro garsinis koliažas filmų, kuriuos galėjo matyti tų laikų žiūrovai. Kuriamas kino salės garsovaizdis, kuriame išnyra filmų skleidžiami garsai, jie persipina su veikėjų istorijomis. Klausydamas nuklysti į nematomą kiną, į taip gerai atpažįstamas amerikietiškas intonacijas. Nejučiomis pradedi sekti pokalbius, kuriuose atsiskleidžia praėjusio šimtmečio vesternų romantika ir nuotykiai.

Instaliaciją galite pamatyti ir išgirsti čia.

Šis projektas taip pat yra itin reprezentatyvus Wroclawo menininkų vystomų temų atspindys. Čia menininkai dažnai permąsto savo miesto istoriją ir bando savotiškai ją atkurti, suprasti ir prisijaukinti. Svarbu suprasti, kad prieš antrąjį pasaulinį karą Wroclawe nebuvo dabartinių gyventojų, todėl visi, kas čia gyvena yra “lankytojai”. Miesto tapatumas pastoviai keičiasi ir labai pasiduoda įvairioms įtakoms, todėl čia labai lengva ką nors pakeisti ir adaptuoti iš kitų miestų. Mes neturime labai stiprių praeities šaknų. Dabar Wroclawas yra labai atviras kultūrai, užsieniečiams, jauni žmonės keliauja. Visgi, čia dar nėra didelė pogrindinė scena, dauguma meninių renginių yra inicijuoti miesto valdžios. Žmonės, kurie nori daryti kažką įdomaus, dažnai nesulaukia paramos. Miestui patinka dideli renginiai, pritraukiantys mases. Štai kodėl sunku kalbėti apie miesto tapatumą. Čia taip pat nėra pastovios vietos, kur galima būtų išgirst šiuolaikinės muzikos koncertus, neįmanoma iš to uždirbti. Tokią galimybę turim tik festivalių metu.

Klausantis Brozeko elektroninės muzikos kompozicijų jaučiame garsinės erdvės ieškojimus, kurie dažnai gimsta iš konkrečios idėjos, kuri kartais pasitarnauja kaip naratyvas. Tai nėra padrikos elektroninės muzikos improvizacijos, o greičiau siektis sukurti intriguojančią ir įtraukiančią garsinę erdvę. Manau, kad garso meną ir muziką skiria skirtingos erdvės. Kai esi garso meno kūrėjas, turi labai jausti erdvę ir suprasti kaip garsai skambės pasirinktoje erdvėje. Erdvės suvokimas yra didžiausias skirtumas tarp garso meno ir muzikos. Šios paieškos atsiskleidžia ir albume Mikophonic Workshop, chopped and screwed, tai žvilgsnis į radiofonines praktikas kai prieitis prie muzikos buvo kur kas sudėtingesnė nei dabar. Autorius teigia, kad tuomet muzikos klausymas buvo kur kas atidesnis, tokiu būdu galima buvo išgirsti kur kas daugiau muzikos sluoksnių. Taip pat įrašų laukimas buvo kur kas labiau intriguojantis[4]. Šis menininko kūrinys, kaip ir dauguma kitų kompozicijų užfiksuoja ir sustabdo tam tikrą emociją, kuri dažnai buna labai vaizdinga ir kelia įvairias asociacijas.

Irašo galite pasiklausyti čia.

Tuo tarpu Brožeko radijo kūriniai panašėja į muzikinio teatro pjeses. Bendradarbiavimas su menininke Agnieska Klos pavirto į radio kūrinių seriją, kuriose užfiksuotos slapčiausios istorijos. Šios laidos yra jos pačios sapnų įrašai, ji įrašo šias istorijas vos tik atsikėlusi. Savo muzika nesistengiu iliustruoti jos istorijos, bet greičiau sukurti jausmą, kurį man jos sukelia. Nutinka ir taip, kad mūsų interpretacijos būna skirtingos, bet sudedame abiejų idėjas ir žiūrime kaip tai funkcionuoja kartu. Dažnai pasikviečiu menininkus dirbti kartu, paaiškinu viską, o galutinis variantas išeina visiškai kitoks, bet man tai yra įdomiausia dalis, kuriai esu visiškai atviras. Nors ir nesuprantant kalbos, galima lengvai pagauti mistišką atmosferą, kurią sukuria paslaptingas menininkės balsas. Išgirdusi apie sapnus iškart atsimenu Laurie Anderson kūrinį Landfall, kuriame ji klausia: “Ar jūs irgi nekenčiate kai žmonės jums pasakoja savo sapnus?” – ji pradeda pasakoti nugirstą sapną, kai žmogaus mintys blaškosi tarp sapno ir miglotos realybės. Paklausus menininko, ką reiškia šie pasakojimai, jis atsako, jog įvairios interpretacijos yra labai laukiamos, žinoma, už to slypi pagrindinė idėja. Mane žavi tai, kad sukūręs turiningą kūrinį, gali lengvai pakeisti kontekstą ir jis įgyja kitą reikšmę. Todėl man ir patinka derinti naratyvą su muzika. Man svarbiausia surasti įdomias tekstūras, iliustruojančius garsus, todėl naratyvas yra tarsi pridėtinė dalis, bet neneigiu, kad ji egzistuoja.

Kaip ir visi 2016 metais organizuojami festivaliai, vienas iš Brožeko organizuojamų festivalių Survival taip pat pateko į Europos kultūros sostinės programą. Kuratorius teigia, kad Lenkijoje yra sunki kultūrinė padėtis, daug lėšų skiriama vienadieniams projektams, o kultūra, kuri egzistuoja kiekvieną dieną nuo to kenčia. Aš esu atsakingas už festivalio garso meno sekciją, turiu galimybę pasikviesti norimus menininkus. Kiekvienais metais festivalis vyksta skirtingose miesto dalyse. Pasirenkame koncepciją ir klausimus, kuriuos norėtume paliesti. Bandome sukurti tam tikrą istoriją.

[1] https://www.youtube.com/watch?v=w_sYL2gHHK8
http://violetmagician.tumblr.com/post/107284654387/a-latawiec-fem-latawica-a-type-of-slavic

[2] Paroda Germans did not come, Wroclawas, Lenkija. 2014.12.19-2015.02.23, parodos kuratorius Michal Bieniek.

[3] Parodos katalogas Germans did not come p. 131

[4] http://mikmusikarchive.bandcamp.com/album/mikophonic-workshop-chopped-and-screwed

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).