Nr. 12. Garsiniai pasivaikščiojimai: kai būni čia, o garsai kitur

Ateina vasara, prasideda kelionės ir net nepastebi, kaip keliaudamas po skirtingus miestus, ieškai, bet netikėtai randi tuos dalykus, kuriuos norėtum pamatyti. Taip netikėtai ir aš ieškau garso meno savo kelionėse. Praėjus Paryžiaus periodui, partitūrų parduotuvė[1] atrodo, kaip seniai lankytas muziejus, kuriame visus eksponatus liečiau savo rankomis.

Kelionės tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, nes gyvenu tarp skirtingų šalių ir bandau jas atrasti visais kultūriniais aspektais. Todėl visai neatsitiktinai pastebiu garso meno kūrinius skirtinguose miestuose. Tai tarsi savotiškas mano miesto gidas, kuris suteikia vertingas nuorodas. Prieš keliaudama į skirtingus miestus, visuomet patikrinu kur yra šiuolaikinio meno centras, taip savotiškai užsitikrindama, kad ten slypi atradimai (nors tai ne visada tiesa).

Ne visi turime galimybę keliauti, bet kartais taip norisi būti čia ir kitur tuo pačiu metu. Todėl manęs neapleidžia klausimas ar garsovaizdžio kūriniai, garsinių pasivaikščiojimų įrašai gali įgauti prasmę, jei yra klausomi per tam tikrą nuotolį? Ar gali atgaivinti prisiminimus ir juos pakeisti? Ar garsiniai įrašai gali būti tokie vizualūs, kad galėtume atpažinti vietas, net nežinodami kur buvo daryti įrašai, kaip Krzystofo Kieslowskio filme “Dvigubas Veronikos gyvenimas” (La double vie de Veronique)[2].

Skambesys, kurio ieškau pastaruoju metu, yra veidrodis to, ką girdžiu miestuose, kuriuose gyvenu ar laikinai lankausi. Vienaip ar kitaip įsiliedama į jų garsovaizdžius, bandau juose išskirti pažįstamus garsus, kurie man primintų tuos miestus visiškai išskirtinai. Jau ne pirmą kartą, stengiuosi atrasti jų garsovaizdžius arba bandau juos susikurti pati. Tarsi mano asmeninė patirtis būtų užkoduota: Paryžiaus sendaikčių ar maisto turguje, būtent tuose rajonuose, kur žmonės bijo vakarais vaikščioti ir staigiai pritraukia prie savęs savo brangiausią turtą – piniginę. Sirena, skambanti kiekvieno mėnesio pirmais trečiadieniais. Man tik atvykus į Paryžių, mane labai išbaugino, tad labai nustebau, jog gatvėje žmonės net nekreipia dėmesio į, visur prasiskverbiantį ir spengiantį, sirenos garsą. Pradėjau ieškoti informacijos internete, sužinojau, kad tai tik eilinis sirenų patikrinimas. Jis vykdomas nuo pat antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nuo pat pirmo karto, kai jas išgirdau, visuomet galvojau, kad jas įrašysiu, bet niekuomet neturėdavau su savimi jokių įrašymo priemonių, kai jos vėl suskambėdavo. Tokiu būdu, galvojau, kad galėsiu savotiškai užfiksuoti tą baimę, kurią pajaučiau pirmą kartą jas išgirdus ir pasakodama šią istoriją, galėsiu ją “iliustruoti” garsiniu pavyzdžiu. Branduolinio karo baimė susisiejo su tam tikra vieta ir laiku. Trečiadienis, Paryžius, tikslus laikas – dvylikta valanda, su savotiškai drebinančiu klausimu: jei šios sirenos, man jau žinant jų skambėjimo tikslų laiką, pradėtų speigti visai netikėtai, visai nenumatytu laiku ir neštų visai kitokią žinią?

Būdama skirtinguose miestuose, dažnai su savimi nešiojuosi mažą diktofoną, sukurdama sau iliuziją, kad būsiu pasiruošusi ir iškart suprasiu, jog šituos garsinius ar vaizdinius momentus vertėtų užfiksuoti. Manęs nepalieka klausimas kiek mano garsinės patirtys svarbios kitiems? Ar viskas labai stipriai susiję su kontekstu ir ar galima tam tikroje vietoje užfiksavus garsinę aplinką, galimą ją pateikti, kaip tam tikrą meninį ar dokumentinį rezultatą. Akustinio turizmo tyrinėtoja Carmen Braden teigia, kad garsas, visiškai ištraukas iš konteksto, nesukurs teigiamų asociacijų, būtent taip kaip nuotraukos nesuteikia iliuzijos, kad matėme šią vietą savo akimis”.[3] Tokius klausimus kelia nemažai garso menininkų, todėl ir garsiniai pasivaikščiojimai, lauko įrašai bei garsovaizdžio projektai tampa kur kas globalesni ir plačiau matomi.

Pastarąjį dešimtmetį, aktualu permąstyti kaip keliaujame ir ką matome bei girdime. Tai išprovokavo naujos verslo krypties atsiradimą – akustinį turizmą. Tai dar nėra išplėtota sritis, bet palaipsniui atsiranda internetiniai puslapiai, siūlantys garsiniu aspektu įdomias vietas. Tokiu būdu siekiama atkreipti dėmesį į garsinę aplinką ir konkrečias vietas susieti ne tik su taip įprasta vizualine informacija.

Populiariausiais akustinio turizmo produktais dažnai tampa skambantys objektai arba gamtiniais veiksniais generuojamos garso instaliacijos bei garso skulptūros. Vieni sėkmingiausių to pavyzdžių yra Singing Ringing Tree „Dainuojantis Skambantis medis” trijų metrų „medis“, sukonstruotas iš metalinių įvairaus dydžio vamzdžių, išdėliodų skirtingais rakursais. Pučiant vėjui, vamzdžiai skleidžia garsą, atitinkantį jų ilgį ir tuščiosios ertmės dydį. Panašiu veikimo principu (naudojant metalinius vamzdžius) sukonstruoti ir Kroatijoje esantys jūros vargonai „Zadar Sea Organ“ (2005). Jų skambesys kaip ir skambėjimo laikas yra visiškai priklausomas nuo gamtos veiksnių, todėl prikausto klausytoją ilgesniam laikui. Trevoras Cox’as, vienas pagrindinių akustinio turizmo skatintojų, teigia, kad mes jau „nusipelnome išsiimti iš ausų iPodus ir tiesiog pasiklausyti kas vyksta aplink mus”[4]. Jis dažnai organizuoja akustines keliones, kartais tik tam, kad išgirstų vieną garsą. Kalbėdamas apie įspūdingiausius garsinius atradimus, akustikos inžinierius, išskiria vieną kelionę į Dumont kopas (Baker, Kalifornija, JAV)[5]. Čia spengia tyla iki tol, kol pradedi jomis čiuožti ir tuomet “kopos pradeda gausti ir riaumoti vis garsiau ir garsiau, sukurdamos įspūdį, kad vibruoja visa žemė”[6]. Įdomu tai, kad šių akustinių įspūdžių potyriai tampa labai individualūs. Kaip vieną iš akustinio turizmo formų, menininkė Carmen Braden siūlo blogo formą, kur savo garsiniais įspūdžiais gali dalintis grupė žmonių ir juos trumpai aprašyti, pateikti vaizdinės informacijos. Tai paprastai sukuriamas objektas, kurį lengva atnaujinti ir juo lengva dalintis. Ši forma visai neįpareigojanti, bet suteikia naudingos informacijos.

Garsinių pasivaikščiojimų (soundwalk), „ausų valymo“ (Ear Cleaning, R. M. Schafer), gilaus klausymosi (deep listening, Pauline Oliveros), lauko įrašų (field recording) meninėse praktikose susipina akustikos, ekologijos, technologijų sritys. Šios praktikos vienomis ar kitomis formomis netiesiogiai kuria tam tikrą vertybinę sistemą, kurią sudarytų procesualumo svarba, klausymasis – kaip meninė veikla, akustinės erdvės dokumentavimas. Net tie atvejai, kurių metu nesukuriamas objektas ar kūrinys, galėtų būti suprantami kaip solfedžio tipo „pamokos“, išmokančios, kaip reikėtų klausytis ir suvokti kitokio pobūdžio klausymosi reikalaujančius kūrinius.

Dažnai garsiniai pasivaikščiojimai yra neatsiejama garso meno kūrybinių dirbtuvių ar konferencijų dalimi. 2012 metais Darmštate vyko konferencija, skirta garsovaizdžiui ir su juo susijusiomis studijomis – akustiniu turizmu, akustine ekologija, garso menu bei akustinės aplinkos tyrimais. Tarp gausybės pranešimų, vyko kūrybinės dirbtuvės su garsovaizdžio idėjų autoriais ir pradininkais Hildegarda Westerkampf bei R. Murray Schafer. Šioje konferencijoje lankėmės su grupele jaunųjų Lietuvos kompozitorių. Leidomės į garsinius pasivaikščiojimus su didele grupe žmonių ir tyloje klausėmės aplinkos garsų. Įsidėmėtina buvo tai, kad 30 garsinių vaikštinėtojų grupė visiškai tyliai stebi aplinką, stengdamasi išleisti kuo mažiau garsų, tad net žingsniai įgauna žvyrkelio ar betoninės dangos skambesį. Tai sukuria labai teatrališkai įdomią situaciją, ypatingai aplinkiniams, stebintiems šį vyksmą. Esame neįpratę matyti didelias grupes žmonių tyliai stebinčių aplinką, tai savotiškai priverčia suklusti ir paprastus praeivius, kurie net nenutuokia, kas vyksta. Tai gali sukurti netgi savotiško manifesto ar protesto įvaizdį.

Tuo tarpu internete siūlomi garsinių pasivaikščiojimų planai ir įrašai, gali suteikti kur kas individualesnę patirtį. Pavyzdžiui www.soundwalk.com, siūlo įvairius maršrutus, skirtingose pasaulio miestuose, čia specialiai išskirtos dažniausiai ne turistinio pobūdžio zonos, kurios turėtų perteikti garsus vietinio žmogaus ausimis ir akimis. Įsigijus šiuos garsinius pasivaikščiojimus, yra įteikiamas žemėlapis ir garsinis įrašas, kurį klausytojas turėtų sekti. Įraše girdimas garsinio pasivaikščiojimo gidas, kuris ir veda klausytoją po savo rajoną. Čia bandoma sukurti tam tikra autentika, todėl skirtingose vietose, garsinio naratyvo kūrėjai kalba su tai vietai atitinkamais akcentais. Žinoma, pasakotojo balsas gali nervinti klausytoją arba foniniai garsai persipinti su įrašo garsais ir taip vaikštinėdamas gali pasimesti tarp įrašo ir realybės. Šie teatrališki elementai vieniems gali atrodyti kaip pliusai, o kitiems – minusai. Manau, kad tai yra vienas įdomiausių garsinių pasivaikščiojimų projektų, kuris lengvai gali pritraukti žmones, anksčiau nesusidūrusius su tokiomis garsinėmis praktikomis.

Vienas paskutinių, mane sudominusių, garsovaizdžio projektų yra Soundwalk Collective. Tai tarptautinis menininkų projektas, kurį 2000 metais įkūrė menininkas Stephan Crasneanscki. Šio projekto internetinėje svetainėje galime surasti įvairių menininkų darbus, kuriuose ieškoma kaip perteikti individualias garsines patirtis ir jas kūrybiškai transformuoti.

2013 metais šio kolektyvo nariai darė įrašus Šanchajaus, Niapolio ir Peterburgo koncervatorijose. Menininkai vaikščiojo po skirtingas klases ir užfiksavo kaip studentai repetuoja, dažnai girdimos ir dėstytojų pastabos. Jie inirtingai komentuoja ir skaičiuoja taktus. Staiga, dirigentas netikėtai paklausia: “Ar Jūs gerai mane matote? Ar Jums sunku suprasti mano rankos judesius, todėl, kad Jūs pastoviai nepataikote į taktą.” Taigi, tai visai nėra koncertiniai įrašai. Nors man niekada neteko būti šiuose miestuose, klausantis šio įrašo atrodo, kad viskas taip pažįstama. Vėl grįžti į pažįstamą garsovaizdį, kurį girdėjai muzikos mokyklose ar konservatorijose.

http://soundwalkcollective.com/index.php?/before-music-there-is-blood/

Kitas įdomus projektas – niekur negirdėti Jean Luc Godardo filmavimo aikštelėje daryti garsiniai įrašai. Tai tarsi garsinės “iškirptos arba nepanaudotos scenos”, perteikiančios filmavimo atmosferą. Šie įrašai perteikia ne tik kūrėjo asmenybę, bet ir menininko santykį su kūriniu.

http://soundwalkcollective.com/index.php?/what-we-leave-behind---jlgodard/

[1] Nuo 2014 sausio iki 2012 gegužės mėnesio dirbau Paryžiaus partitūrų parduotuvėje La Flute de Pan.

[2] Marionečių meistras įrašo savo kelionės garsus ir išsiunčia kasetę, kad Veronika jį surastų pagal šį garsinį įrašą

[3] Braden C. „Acoustic tourism – an emerging industry”. In: The Global Composition proceedings Darmstadt: Service Printmedien, Hohschule Darmstadt, 2012, p. 246.

[4] Interviu su Trevor Cox „Sounding off About Sound Tourism”. In: http://discovermagazine.com/2014/march/20-sounding-off-about-sound-tourism [žiūrėta 2015 06 15]

[5] Video iš muzikinių kopų. In: https://www.youtube.com/watch?v=Sw2V0CHgQV8 [žiūrėta 2015 06 15]

[6] Cohen D. „The music of the dunes”. In: http://www.newscientist.com/blog/shortsharpscience/2007/08/music-of-dunes.html [žiūrėta 2015 06 15]

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).