Nr. 13. Gal norėtumėte neateiti į koncertą? – Pokalbis su lenkų kompozitoriumi Mareku Choloniewskiu

Vasara. Lenkija. Krokuva. Pati triukšmingiausia šio miesto kavinė, įsikūrusi prie meno galerijos Bunkier Sztuki. Kampe stovi automatas, kuriame už penkis zlotus galima įsigyti šiuolaikinės muzikos kompaktinį diską. Už šią simbolinę kainą galima pasinerti į atradimo džiaugsmą, kurį gali atnešti šiuolaikinės muzikos eksperimentai. Tai viena iš Mareko Choloniewskio ir jo bendražygių iniciatyva, skatinanti šiuolaikinės muzikos sklaidą. Pokalbis su ypatingai charizmatišku šiuolaikinės muzikos kompozitoriumi prasidėjo nuo įvairiausių pasakojimų apie tik pasibaigusius kompozitorių meistriškumo kursus Lenkijoje. Kompozitorius dalinosi pastarųjų dienų įspūdžiais vis nuklysdamas į preitį ir iš ten prisimindamas pačias netikėčiausias istorijas ar pastebėjimus. Tad vos įjungus diktofoną, kompozitorius juokaudamas pasakoja apie savo ankstesnius pokalbius su žurnalistais: Prieš keletą dienų daviau interviu ir gavau labai tipišką klausimą, tad jį atsakęs dviem sakiniais, pradėjau kalbėti apie visai skirtingus dalykus. Niekuomet nežinau kur mane nuves klausimai, tad jei jau suprasite, kad atsakiau į klausimą, parodykite man ženklą. O gal net ir nereikės, nes tuo pačiu atsakysiu į antrą klausimą. Kai duodu interviu televizijai visuomet šneku vos kvėpuodamas, kad paskui būtų sunkiau iškirpti mano žodžius.

Tikėdamasi, kad šiame pokalbyje kompozitorius stengsis atsakyti į užduodamus klausimus, toliau klausiausi istorijų, kaip menininko kūrybingumas pasireiškia pokalbių metu. Vieną kartą, kai grojome Kielcėje, televizija norėjo paimti iš mūsų grupės interviu ir paskutinę minutę jų paklausiau kiek laiko truks interviu, pasirodo turėjome sutilpti į vieną minutę. Tad pasiūliau savo draugams, kad tik prasidėjus interviu, pradėtume kalbėti labai lėtai, tarsi tartume tik balses, beveik dainuotume. Žurnalistai visiškai nustėro, o mes tą darėme tris minutes. Pasiūlėme žurnalistams pagreitinti mūsų performansą, kad jie suprastų, ką mes pasakėme. Taip pat, norėjome, kad ekrane būtų pridėtas mažas aprašymas, kuris galėtų simbolizuoti gal būt tai, ką mes sakome. Tai buvo puikus modernaus meno interviu pavyzdys. Mūsų pokalbį kelis kartus pertraukia praeiviai, siūlantys įsigyti įvairias prekes, bet kompozitorius mandagiai persimeta keliais žodžiais ir toliau grįžta prie savo minčių, stengdamasis juos pralinksminti ar tiesiog nusišypsoti.

Marekas Choloniewskis yra labai plataus spektro muzikantas, kuriantis elektroninę, elektroakustinę muziką, garso instaliacijas. Krokuvos akademijoje jis dirba nuo 1976-ųjų, o nuo 2000-ųjų metų vadovauja akademijos elektroakustinės muzikos studijai. Kompozitorius užsiema ne tik kūrybine ir pedagogine veikla, bet yra šiuolaikinės muzikos skleidėjas, aktyvus jos dalyvis bei koncertų, performansų ir hepeningų organizatorius. Kiekvieną kartą menininkas išsikelia naują tikslą ir bando išprovokuoti klausytojus neateiti į jo koncertus, kviečia balsuoti ir išrinkti pačius blogiausius triukšmus ar tiesiog įsiklausyti į šiuolaikinę muziką skindančią iš mažų garsą skleidžiančių įrenginių, įmontuotų medžių viršūnėse ar dviračių stipinuose. Prieš 4-5 metus organizavau koncertus Krokuvoje. Vieną kartą pasikviečiau draugą muzikantą ir mes užsišnekėję supratome, kad koncertas vėluoja jau pusvalandžiu ir dar nepasirodė nei vienas klausytojas. Jis šiek tiek pasimetė ir sutriko. Visgi aš buvau tas klausytojas, kuris nenorėjo praleisti progos ir išgirsti jo grojamą muziką. Klausytojų trūkumas yra dažna šiuolaikinio meno problema. Pagalvojau, jog jei manęs ten nebūtų, toje erdvėje tiesiog būtų atlikėjas. Muzika yra akustinis menas, kiekviena erdvė turi savo akustinį rezonansą. Tuo pat metu, man kilo idėja daryti koncertų serijas No Audience Concerts. Pradėjus juos organizuoti iškart susilaukėme kur kas didesnio dėmesio ir žmonės pradėjo klausti ar gali ateiti į koncertus? Tokiu būdu aš, kaip organizatorius, nusimetu atsakomybę, ji atitenka klausytojui ir jis pats rizikuoja čia ateidamas. Manau, kad šie koncertai suteikia galimybę būti tuo, kuo esi ir kuo nori būti. Nebelieka klausimų, kokiai klausytojui grupei groji, nebesvarbu ar tai koncertų salė ar tai galerija. Mes juk visada reklamuojame viską gerokai iš anksto, kad pritrauktume žmones, kad salės neatrodytų tuščios, kad muzika atitiktų erdvę ir t.t. Pradėjome šią koncertų seriją Cage’o metais (2012) ir ją tęsėme kiekvieną mėnesį. Mums visai nebuvo svarbu ar kas nors ateis į koncertus ar ne. Šiais metais nusprendžiau suorganizuoti koncertą 17 valandą vakaro, tikėdamasis, kad niekas neateis. Bet kai stengiesi suorganizuoti koncertą, kad klausytojai neateitų, tai tampa sunkiai pasiekiama misija. Tuomet sugalvojau, kad reikia paskelbti koncertą 4:33 ryto. Kol kas tai buvo vienintelis pasisekęs koncertas be klausytojų. Mes specialiai susirinkome koncertui ir grojome devyniese. Buvome tuo labai patenkinti ir tuomet nustojome organizuoti šiuos koncertus.

Naujų koncepcijų paieškos, menininką dažnai išprovokuoja ieškoti interaktyvaus santykio tarp muzikanto ir klausytojo. Jo kūrybingas požiūris į klausymosi meną dažnai pasireiškia įvairių koncertų serijomis. Čia tarsi bandoma pažvelgti kaip netikėtumai paveikia klausymosi procesą. Įtraukdamas klausytojus į meninius sprendimus, kompozitorius jiems leidžia rinktis. Tuo tarpu jis pats nebijo patekti į nepatogias situacijas ir stengiasi į tokias situacijas pastatyti savo kolegas. Nesibaigiantys manifestai bando sugriauti visas nusistovėjusias šiuolaikinės muzikos klausymosi taisykles. Kartais klausytojams pateikdavome kūrinių sąrašą ir leisdavome pasirinkti kokius kūrinius jie norėtų išgirsti. Žinoma, ten įtraukdavome ir tokius kūrinius, kurių seniai nerepetavome. Tiesiog, pasakydavome, kad galime pabandyti juos atlikti. Mums tai puiki patirtis, todėl, kad viskas gali labai greitai “sugriūti” ir tai tampa savotišku hapeningu. Tarsi atvira repeticija, situacija, kurioje viešai rodomas procesas. Man atrodo, kad klausytojai yra labai svarbūs ir jie gali rinktis ką norėtų išgirsti. Dabar pradėjau naują koncertų seriją, pavadinimu AGAIN?. Tai tam tikra manipuliacija. Vieną kartą tiesiog suorganizavau “nepasisekusį koncertą”, kurio metu prašiau muzikantų groti prasčiau nei jie ištikrųjų groja. Ne visi muzikantai sutinka leistis į tokią avantiūrą. Kartais tiesiog stebiu labai gerus muzikantus ir man pasidaro tiesiog nuobodu nuo kaip tobulai jie viską atlieka. Žinoma, mano organizuojami koncertai dažnai būna labai provokuojantys ir ne visiems priimtini, bet man patinka sukurti alternatyvą.

Kompozitorius neaplenkia ir Lenkijoje itin aktualios garsovaizdžio temos. Vienas iš paskutinių mano projektų “Ear Near” yra labai susijęs su garsovaizdžiu. Išrinkau platų šiuolaikinės muzikos repertuarą. Šią muziką įrašiau į mažus garsiakalbius ir juos prikabinau įvairiausiose vietose, ant medžių, ant dviračių. Norėjau, kad šiuolaikinė muzika judėtų, taptų miesto dalimi ir susimašytų su miesto garsais. Žinoma kartais gali būti problematiška panaudoti šią muziką dėl autorių teisių apsaugų. Kartais kompozitoriai susidomėję projektu, nori išgirsti kaip jų muzika bus naudojama arba gauti pelno iš šio projekto. O mums svarbus instaliacinio tipo mąstymas, kuriame kūriniai nebėra atliekami įprastu būdų. Mes norime, kad muzika būtų prieinamesnė ir klausoma, mes turėtume būti pasiruošę kurti meną ir juo dalintis, o ne tik jį apsaugoti.

Paklausus ką norėtumėte pakeisti šiuolaikiniame garsovaizdyje, kompozitorius atsako: Manau, kad mes turėtume išmokti klausytis kitaip. Man patinka Marcelio Duchampo mintis, kad menas yra realybės “ištrauka”, kuriai davus vardą ji patampa menu. Tai sena koncepcija, bet man ji patinka. Mes turėtume būti pasiruošę klausytis visko, kas aplink mus. Vaikščiodamas aplink miestą susikuri savo miesto kompoziciją. Labai svarbu išvalyti erdvę, bet man atrodo, kad reikėtų tiesiog priimti visus garsus. Tuomet mes labiau atkreipiame į juos dėmesį. Organizavome koncertų serijas, kuriuose bandėme išsiaiškinti pačius blogiausius garsus. Prašėme žmonių balsuoti už pačius blogiausius garsus. Ieškojau labai ekstremalių balsų, kad žmonės tiesiog pasibaisėtų tam tikrais garsais, nes dažniausiai viduriukas būna tai, ką toleruojame ir tai nėra labai įdomūs garsai. Klausytojus ypatingai erzino labai stiprūs triukšmai.

Choloniewskis yra garsinių istorijų moderatorius, jo veikla veda jį ten, kur jį veda garsas, todėl jis atrodo nenuspėjamas. Kartais jis pasakoja triukšmingas, kartais tylias, o kartais vos girdimas istorijas. Rašiau kūrinį čekų radijui, bet tuo metu kūriau labai tylius kūrinius, kurie visai netiko radijo formatui. Radijo studijose būna įrengti mechanizmai, kurie reaguoja į tylą ir automatiškai pradeda groti muziką. Turėjau išrasti atitinkamą mechanizmą kaip apgauti šią sistemą. Stengiausi perteikti jausmą lyg gulėtum ant žemės ir stengtumeisi išgirst visus mažus garsus kylančius iš žemės. Lyg kažką jaustum, bet ne visai girdėtum. Tai buvo tarsi tiesioginis tylos transliavimas. Ši garsinė istorija ir yra tarsi apie nieką.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).