Nr. 3. Sabisha Friedberg


Fotografijos autorius – Edouard Plongeon

Bushwickas – tai vienas iš Bruklino rajonų, kuriame susitelkusi didžiulė įvairių menininkų koncentracija. Dažname garaže, name ar bute galima aptikti neoficialias meno galerijas. Beveik kiekvienos durys čia slepia šiuolaikinio meno paslaptis ar tiesiog nedokumentuotas meno istorijas. Pokalbiui su menininke Sabisha Friedberg, susitikome būtent čia, didžiuliame pastate, kuriame yra bent kelios dešimtys menininkų dirbtuvių. Didelę dalį savo laiko menininkė praleidžia studijoje, tiek kurdama savo kūrinius, tiek klausydama muzikos. Čia sukaupta plokštelių ir knygų kolekcija, atspindi tarsi būtinus atributus eksperimentinio meno studijai.

Šarminga išraiškingos išvaizdos moteris – Sabisha Friedberg – meninkė, kuriai menas yra tarsi pašaukimas, įkvepiantis darbas ir neapsakomas atsidavimas. Šios menininkės darbai apgaubti poetikos, mistikos, senų technologijų grožio ir dvidešimto amžiaus romantikos. Pulsuojančiais ritmais, subtilia tyla, savotišku minimalizmu ir prancūzų kalba prabylantys kūriniai persmelkti konkrečiosios muzikos estetikos. Čia pilna kinematografiškų garsinių simbolių, o pačios kūrėjos charizma įsilieja į kūrinius ir tampa jų dalimi.

Menininkės darbus galite išgirsti čia.
Peter Lindbergh trumpametražis filmas apie Sabisha Friedberg.

Kaip pradėjote dirbti su garsu ir vaizdu?

Atvykau studijuoti į San Francisko meno institutą pakankamai svarbiu metu. Mane domino eksperimentinis kinas, kuris jau ir tuomet atrodė “antikinis”. Manau, jog tai buvo viena iš paskutinių likusių eksperimentinio kino programų Amerikoje. Jau tuomet buvo sunku rasti juostas ir pirkti tam reikiamą įranką, bet tai buvo labai romantiškas siekis. Prieš tai studijavus visą klasikinę mediją, labai norėjau eiti į eksperimentinę teritoriją.

Visa tai prasidėjo nuo užduoties: turėjome sukurti garso takelį įrašų studijoje, ir man šis procesas pasirodė neįtikėtinai patrauklus. Aš užaugau su muzika bei gerai žinojau šiuolaikines kompozicijas, bet niekada savęs nemačiau šioje srityje. Visuomet maniau, kad esu vizualiųjų menų menininkė. Taigi, pradėjau kurti kūrinius ir juos pristatyti savo dėstytojams kartu su vizualiniais darbais. Nors nestudijavau Mills koledže, ši mokykla man padarė didelę įtaką. Kai kurie dėstytojai, tokie kaip Chris Brown, Paul Koss, Terry Fox, Pauldy Marin mane paskatino skirti daugiau dėmesio garsui. Dažnai lankiausi įvairiuose performansuose Mills koledže, tuomet išvažiavau į Europą ir tik dabar nusprendžiau studijuoti eksperimentinės muzikos ir garso magistrą Bard koledže.

Pastaruoju metu galima studijuoti tarpdisciplininį meną ir net edukacinės sistemos nebebijo balansuoti tarp kelių skirtingų disciplinų. Taigi, menininkai turi visiškai skirtingas patirtis. Kokios Jūsų meninės patirtys?

Turiu klasikinį išsilavinimą, nors visada domėjausi tapyba ir klasikiniais menais, visada traukė medijos, underground‘as. Užaugau su tam tikru konservatizmu, kurį taikau tik sau. Manau, kad privalai žinoti taisykles prieš jas laužant. Šiuo klausimu, esu labai formali, man patinka aiškus meninių sprendimų pasirinkimas.

Man didelę įtaką darė konceptualus menas, hepeningai, labai efemeriški procesai. Todėl pradžioje visiškai nedokumentavau savo kūrybos, tai ganėtinai ekstremali reakcija. Man labai svarbi procesualumo idėja ir individuali žiūrovo patirtis. Man tai atrodė begalo gražu. Tik pastaruoju metu pradėjau mėgautis kontekstualizavimo, aprašymo ir dokumentavimo idėjomis.

Taip pat didelę įtaką padarė apsisprendimas važiuoti į Prancūziją, prisiliesti prie konkrečiosios muzikos „paveldo“ ir Pierro Schaefferio akusmatinių struktūrų. Tai praktiškai vienintelis kartas kai norėjau priklausyti kokiai nors mokyklai, kaip Ina GRM (Groupe de recherches musicales – viena seniausių elektroakustinės muzikos tyrimų institucijų Paryžiuje, veikianti nuo 1958 m. – red. past.). Dauguma mano kūrinių dažnai susiję su šia mano patirtim. Jei mane kas nors įkvepia muzikiniu požiūriu, tai tikriausiai XX amžiaus inovatoriai, bet ne tiek jų kūrybos skambesys, kiek pats faktas, kad jie skynėsi kelią tokiu būdu.

Kokios materijos tampa jūsų meno dalimi?

Visuomet kuriu konkrečiai vietai, niekada neimu ko nors konkretaus iš kokios nors vietos, kad panaudočiau kitai. Tai tarsi privilegija ir prabanga, nes labai atsakingai renkuosi projektus ir nekartoju tų pačių darbų du kartus. Tą taikau tik sau, dėl to, kad man labai svarbu, kur einu ir ką ten darau. Dažnai naudoju „analoginę įrangą“, juostas, grynus dažnius – tai nuolatinės mano priemonės. Domiuosi ir naujomis technologijomis, nors nesinaudoju kompiuterinėmis programomis muzikai kurti. Mane domina tik programavimas ir sintezavimas realiu laiku. Daugumą kompiuterinių manipuliacijų galiu išgauti tiesiog naudodama juostą, tačiau būna ir tokių atvejų, kai prireikia kompiuterio. Nesu nostalgiška, bet tiesiog stengiuosi priemones naudoti teisingai. Manau, jog kai kuriems dalykams tobulinimas tiesiog nereikalingas.

Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas?

Pirmiausia konceptualiai dirbu su garso aspektais ir, jei tai reikalauja vizualaus aspekto, tuomet jį sukuriu, bet neįsipareigoju būtinai apjungti šių materijų. Vizualus aspektas mano darbuose visuomet atsiranda, jei to reikalauja garsas.

Ar galima būtų teigti, kad taikote muzikinę koncepciją vizualiniams aspektams?

Taip, žinoma. Visuomet taip ir mąstau, tai mano išsilavinimo dalis. Jei kuriu garso meną, jis turi būti pakanakamai įdomus ir be vizualinio aspekto. Mes esame vizualiai orientuoti, tad žmonėms sunku susikoncentruoti vien į garsą, nebent tai yra struktūruota muzika. Pavyzdžiui, žmonės kuriantys eksperimentinę muziką, dažnai jaučiasi saugiau kai yra vizualinis “akompanimentas”. Dirbu labai sistemiškai, pereinu per daug skirtingų sluoksnių – nuo itin fundamentalių, tokių kaip rašalas, fotografiniai elementai, kuriuos spausdinu su aukštos klasės spausdintuvu. Mano koncepcija dažnai remiasi naujų ir senų technologijų derinimu ir pastoviu sluoksnių kūrimu. Visa tai ateina iš romantiškų procesualumo idėjų, kai investuoji visą save ir galbūt niekas to nemato, bet jauti, jog visa tai sukuria stiprybę. Dirbu kiekvieną dieną, niekas nėra matęs daugelio mano darbų. Man patinka darbo procesas: nuo formalios tapybos iki juostos, dažnių generatoriaus, kartais kompiuterių – bet tik redagavimui, ne kūrybai.

Norėčiau grįžti prie muzikos vizualumo aspekto. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad muzika visuomet turėjo vizualinį aspektą, ir tik su akusmatine muzika mes jį praradome, todėl jaučiame tarsi būtinybę kažkaip tą vizualizuoti, nes nematome garso šaltinio.

Suprantu tai, bet gal mes neturėtume visuomet galvoti apie vaizdinius dalykus. Aš manau – ir man tai patinka, kad garsas gali būti pakankamai stiprus ir paveikus. Žinau, kad kai groju pakankamai neutralioje aplinkoje, žmonės susikurs vaizdines asociacijas patys. Idealistiškai tikiu, kad yra tam tikras būdas sukurti turtingą garsą abstrakčioje kompozicijoje, kuris nėra nuoroda į atpažįstamus garso šaltinius.

Kas Jums svarbu kuriant meną? Atlikimas, naujumas, autentika?

Nemąstau apie naujumą ir originalumą nuolat. Tai skamba labai romantiškai, bet galvoju apie autentiką ir koncepcijos išraišką, kuri gali iš to kilti. Man svarbus sunkus darbas, autentiška išraiška, nes mano pačios procesas nėra tik dalykų sudėliojimas į visumą. Manau, kad reikalingas pasiaukojimas ir koncentracija, tai mano vertybių sistema. Man nėra svarbu tiesiog išleisti albumą, nebent tai tinkamai paruošta. Tai mano išsilavinimo dalis, nes man buvo sakoma, kad svarbiausia yra įsitikinti, kad nori „atimti“ kitų žmonių laiką, turi jaustis tvirtai dėl to, ką išleidi į pasaulį. Idealizmas yra svarbus faktorius mano darbuose, jaučiuosi labai atsakinga. Nors tai visiška klišė, bet gali užmerkti akis, o ausų – negali. Visuomet stengiuosi galvoti apie poveikį klausytojams, nes garsas yra labai galingas. Stengiuosi eiti iš komforto zonos, bet esu atsakinga už kiekvieną darbą, kurį pristatau klausytojams.

Ar susiduriate su žmonių atvirumo skirtingai muzikai ribomis?

Tik su nedaugeliu žmonių galiu dalintis muzikos įvairove. Turiu slaptų projektų, apie kuriuos nekalbu savo „bendruomenei“, nes jie visiškai skirtingų žanrų. Bet man smagu valdyti skirtingas išraiškos priemones. Kiekvieną savaitę einu į įvairius koncertus ir visuomet einu viena. Nėra nei vieno žanro, kurio neklausyčiau. Tiesiog pasirinkau vieną iš išraiškos būdų, kuriame stengiuosi save realizuoti. Anksčiau grojau grupėse, ir tai buvo neįtikėtinai praturtinanti patirtis, tačiau aš pasirinkiau, ko gero, sunkiausią kelią.

Kokią įsivaizduojante garso meno ateitį?

Manau, jog menui visada buvo sunkūs laikai, bet dabar ypatingai sunku dėl itin plačios išraiškų įvairovės, kuri mane labai domina. Yra be galo įdomių dalykų, vykstančių pasaulyje, ir aš noriu būti jų liudininkė, tai labai įkvepia. Man labai svarbu tiesiogiai su tuo susidurti, ir tik tuomet galiu spręsti, kokią vietą jie ten užima.

Ačiū už pokalbį!

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).