Nr. 4. Justin Luke

AVA – audiovizualinių menų galerija – baltas kambarys, kuriame garsui skiriamas išskirtinis dėmesys. Čia patenka įvairūs, garsinę koncepciją turintys kūriniai, į kuriuos įsiklausyti padeda subtilus eksponavimas. 2008 metais atidaryta galerija dažnai tampa susitikimų vieta dideliam, bet glaudžiam Niujorko garso menininkų ir jo klausytojų-žiūrovų ratui. Nuolat besikeičiančios parodos jau pristatė tokius menininkus kaip Sabisha Friedberg, Richard Garet, Seth Kim-Cohen, Michael J. Schumacher, Rolf Julius, Alan Licht ir t.t.

Užėjus į galeriją, dingsta Niujorko šurmulys ir tereikia susikoncentruoti į keletą rodomų objektų. Už durų randame ir į nedidelį darbo kambarėlį, kuriame sukaupta „privalomoji“ garso meno literatūra. Čia ir vyksta mūsų pokalbis su galerijos kuratoriumi Justinu Luke’u – interjero, komunikacijos ir dizaino specialistu.

Kaip kilo idėja atidaryti audiovizualinio meno galeriją?

Visada domėjausi eksperimentine muzika ir menu. Kai pasitaikė proga įsigyti šias patalpas, turėjau tik dvi savaites apsispręsti. Nuo pat pradžių norėjau nuosavos galerijos. Jau buvau nutaręs palikti dizaino ir pereiti į meno pasaulį. Nors tuo metu dirbau grafikos dizaineriu Whitney muziejuje, iš to nieko neišėjo. Manau, kad šiam miestui reikia tokios vietos, kaip AVA galerija.

Kaip susipažinote su eksperimentine muzika?

Vienas draugas man parodė triukšmo muziką, Johną Cage‘ą. Daug kalbėdavome ir diskutuodavome apie tai, tačiau atvykęs į Niujorką, susidomėjau dar labiau. Tuo vis dar domiuosi, bet nesu visiškai atsidavęs šiai scenai, man įdomi populiarioji muzika ir visi kiti muzikos žanrai. Dažnai lankausi eksperimentinės muzikos koncertuose ir kartais susierzinu, išgirdęs kai kuriuos iš jų, nes jie tiesiog nėra eksperimentiniai.

Kas Jums atrodo eksperimentiška?

Man eksperimentiška yra naujų kūrybinių ir performatyvių erdvių ieškojimas. Norėtųsi, kad menininkai ieškotų naujų teritorijų, eksperimentuotų su muzikos ir garso galimybėmis. Dalis menininkų, nors ir apibūdina savo kūrybą šiuo terminu, dažnai nuskęsta eksperimentiškumo klišėse. Nemanau, kad sėdėjimas scenoje, pasidėjus kompiuterius su pedalais ir skleidžiant keistus garsus, yra labai eksperimentiškas. Tai tarsi graži eksperimentinės muzikos istorija. Kartais man atrodo, kad eksperimentuojama su dalykais, kurie jau turi istoriją, ir tam tikru požiūriu, tai tėra praeities vertinimas. To nelaikyčiau naujoviškumu.

Įdomu būtų sužinoti jūsų meno vertinimo kriterijus. Kaip supratau, novatoriškumas yra vienas iš jų?

Turėčiau pabrėžti, kad kai kalbu apie naujumą eksperimentinėje muzikoje, nesitikiu išgirsti visiškai negirdėtų dalykų, man tiesiog trūksta posūkio, kuris pakeistų mąstymo kryptį. Visada galime rasti tam tikrą ryšį su praeitimi, bet ieškau kokios nors eksperimentinės muzikos interpretacijos.

Kaip pasirenkate kūrinius, kuriuos pristatote savo galerijoje?

Stengiuosi kreipti dėmesį į garsinius aspektus ar garso meną. Man patinka Richardo Gareto tyrinėjamos teritorijos tarp garso, instaliacijų ir technologijų. Vertinu tiek garsinę kūrinių pusę, kuri mane sujaudina, tiek koncepciją, kuri paremta ne per ausų patirtį (non cochlear) įgyta garso ir klausymosi samprata. Mėgstu pristatyti darbą, kuris yra susijęs su garsu ir gali būti pateiktas ir garso, ir vaizdo formatu. Kaip galerijos kuratorius, privalau pažaboti savo jausmus, nors man labai svarbu pajusti kūrinį, kuris čia eksponuojamas. Tačiau kartu stengiuosi ir atsiriboti, kad suvokčiau, kaip kūrinys atspindi galerijos programą, menininkų bendruomenę, Niujorko meno sceną. Stengiuosi į tai atsižvelgti. Taigi, jei kas nors pasiūlo idėją, turiu permąstyti istorinį kontekstą, prieitis ir darbu perteikiamas mintis. Man svarbu, ar kūriniai priverčia mąstyti net po keleto dienų, ir ar tai praturtina mano mintis? Tai visiškai absurdiški dalykai, bet jie labai intuityvūs. Kaip ir meno kriterijai – jei turėčiau juos užrašyti, jie būtų tarsi smegenų diagrama.

Niujorke tiek daug meno galerijų ir muziejų, kad net sunku viską aprėpti vienu metu, bet didelė dalis žmonių tiesiog nufotografuoja paveikslus ir visai neskiria laiko paveikslo apžiūrėjimui. Ar jūs pastebite šiuos procesus?

Tikrai, net juokinga, kaip žmonės žiūri meną. Manau, kad ir jauni menininkai susiduria su sunkumais – kaip, kodėl ir nuo ko pradėti. Žmonės gali visą informaciją susirasti internete. Gal jiems atrodo, kad jie tyrinėja nuorodas, tačiau suvokimui jie skiria nedaug laiko.

Kaip jums atrodo, kam skirtas AVA galerijoje pristatomas menas?

Norėčiau tikėtis, kad jis skirtas visiems. Būna, kad žmonės užeina į galeriją, apie ją nieko nežinodami, ir labai susidomi. Manau, kad lankytojų ratas yra pakankamai margas, įvairūs menininkai, pristatantys darbus, atsiveda skirtingus lankytojus – nuo garso meno iki vizualaus meno gerbėjų. Kartą eksponavome kostiumus, kuriuos menininkė kuria muzikantams, ir tada susirinko visai kitokia publika. Man labai patinka, kai skirtingos bendruomenės ateina į tą pačią erdvę ir apsikeičia informacija.

Su kokiais sunkumais susiduriate dirbdamas šioje galerijoje?

Negalėčiau pasakyti, kad susidūriau su dideliais sunkumais. Pagrindinis klausimas išlieka – kaip kūrinys funkcionuos šioje erdvėje ir kaip jį tinkamai eksponuoti? Dažnai menininkai, kurie čia rodomi, gerai pažįsta erdvę ir sukuria kūrinius būtent šiai vietai. Kartais programą pradedame derinti net prieš keletą metų, ir kai ateina laikas eksponuoti kūrinį, jau turime subrandinę idėją, kaip jis atrodys šioje erdvėje. Tačiau taip būna ne visada, turėjome ir labai spontaniškų parodų. Man didžiausias iššūkis yra parduoti meno kūrinį, surasti žmones, kuriems būtų įdomu jį įsigyti arba investuoti į jį sukūrusį menininką.

Kas finansuoja šią galeriją?

Tik aš pats. Dirbu grafikos dizaineriu ir uždarbį skiriu galerijai, ir tai nemažas iššūkis, nes norisi padaryti daugiau. Aš turiu daug idėjų, bet tuo pačiu metu vykdau dizaino projektus, kurie reikalauja daug laiko. Tai nėra blogai, man pasisekė, kad galiu tuo užsiimti. Taigi, galerija atima 150 procentų mano laiko, o kitas darbas 120.

Kaip realybė ir buvimas dizaino ir meno sferoje pakeitė jūsų požiūrį į meną?

Mane labai praturtino įvairios patirtys: pokalbiai su menininkais, įvairių kūrėjų studijų lankymas, skirtingų idėjų ir perspektyvų galimybės. Tai man padėjo suprasti meno vertybes, jų paskirtį ir reikšmę. Vis dėlto, apie meną aš daug ko nežinau, todėl ir nusprendžiau pasukti šiuo keliu, tarsi sukūręs edukacinę programą sau pačiam.

Ačiū už pokalbį!

Audiovizualinių menų galerija AVA http://audiovisualarts.org/news

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).