Nr. 7. Andrew Demirjian

Andrew Demirjiano kūryba persismelkia į kasdienybės procesus, savotiškai juos deformuodama ir atkreipdama dėmesį į nepastebimas rutinos detales. Pasitelkdamas video ir garso meną, autorius dokumentuoja kasdienybę ir bando meniškai pateikti jos analizę. Derindamas naujas ir gana įprastines technologijas, tokias kaip televizoriai, menininkas permąsto, kaip mes juos suvokiame, kaip šie objektai suvokia patys save, o gal jie save mato? Šio menininko darbuose technologija “gyvena” mums nepažįstamą gyvenimą, ir tikrąja kalba prabyla tik galerijų erdvėse, taip išsakydama visas sukauptas garsines ir vizualines mintis.

Andrew Demirijianas savo kūrybą pristato Niujorko meno scenoje. Savo darbuose menininkas derina muzikanto ir filmų kūrėjo patirtis, kurios dažnai susipina ir perteikiamos audiovizialinių instaliacijų, skaitmeninės poezijos ir elektroakustinės muzikos formatu.

Instaliacija Morning Light.

http://www.andrewdemirjian.com/gen-bio/

Skaitmeninė poezija Mary Oliver A to Z

Jūs save apibūdinate kaip muzikantą ir filmų kūrėją. Ar mieliau save vadintumėte tiesiog tarpdisciplininių menų kūrėju?

Man nėra labai svarbu kaip save vadinti. Abu apibūdinimai tarsi teisingi. Nežinau menininkų, kuriems patiktų rašyti savo meno išaiškinimus, nemanau, kad net juos parašęs, jaustumeis taip, lyg būtum paaiškinęs, ką darai iš tikrųjų. Dažnai tokiose anotacijose norima išgirsti vientisą idėją apie menininko individualumą, bet man dažnai nutinka taip, kad atlikęs vieną darbą noriu imtis visai kitokio pobūdžio veiklos. Ir tokiu būdu savotiškai išsivalyti nuo praeities. Pradėti iš naujo. Mane domina, kaip žmogaus asmenybė keičiasi ir kaip tai priklauso nuo mūsų kuriamo meno.

Kur studijavote kiną?

Man labai pasisekė, nes kiną studijavau Clarko universitete ir turėjau labai gerus mokytojus. Vienas iš jų buvo Philipas Rosenas, jis yra parašęs keletą itin svarbių tekstų apie filmus. Jis yra vienas iš tų žmonių, kuris man padėjo suprasti kiną visiškai kitaip. Kitas didelę įtaką padaręs žmogus buvo Ella Shohat, kuri buvo žymi kino teoretikė, ji parašė knygą “Nemąstantis eurocentrizmas”. Visiškai atsitiktinai turėjau tokius puikius mokytojus, kurie sužadino pažinimo alkį.

Bakalauro studijų metu Hunterso koledže studijavau integruotus medijų menus. Tuo pat metu dirbau AVA technologijų firmoje. Tai buvo viena pagrindinių video sistemų, daugelis filmų yra montuojami naudojantis šia sistema. Ten pradėjau dirbti būdamas labai jaunas ir taip susipažinau su paskutinėmis technologinėmis naujovėmis. Susidomėjau video režisūra ir pradėjau taikyti muzikinius principus video montažams. Būtent čia ir susiliejo mano pomėgiai. Režisuoju filmus kaip muzikantas ir kuriu muziką kaip filmų kūrėjas.

Kaip tai atsispindi Jūsų kūrybiniame procese? Kaip tai atrodo praktiškai?

Man kadrai tampa ritminiais dariniais ar tam tikrais būgnais. Kartais, juos ritmiškai karpant atsiranda netikėtų įdomių detalių.

Jūsų domėjimosi ir darbinis laukas yra itin platus, tai kaip nusprendžiate, kokias materijas naudoti savo kūriniuose?

Dauguma mano idėjų prasideda nuo koncepcijos ir tik tuomet pradedu galvoti apie metodą ar sistemą – kaip viską realizuoti ir gauti norimą rezultatą. Labai dažnai tai būna nesąmoningi sprendimai, kurie ateina labai natūraliai.

Kokios koncepcijos artimos Jūsų kuriamam menui? Koks garso ir vaizdo santykis Jūsų darbuose?

Aš dirbu sistemingai, turiu tarsi darbinius modelius. Neseniai dirbau su televizoriais, kūriau grįžtamąją kilpą, tarsi jų atspindį. 40 televizorių dideliame stadiono lauke, visi jie rodo savo atvaizdus, sukurdami tam tikrą šviesių ir tamsių šviesų bangavimą bei garsinį triukšmą. Garsas čia itin svarbus, vaizdas kontroliuoja garsą, tuo tarpu šviesa “žiūrėdama” į save keičia bangas ir tai ima skambėti kaip vandenynas. Nors iš tikrųjų šis procesas – tai garsas, žiūrintis į save.

Mano video darbai yra greičiau muzikaliai sukurti dokumentiniai filmai, tai tarsi konceptualaus meno, muzikinių struktūrų ir technologijų samplaika.

Garso ir vaizdo instaliacija Color field

Ką Jums reiškia technologijos?

Man tai reiškia daugybę dalykų. Priklauso nuo to, kaip praleidi dieną su technologijomis. Kartais tai labai vargina, o kartais tai suteikia nuostabią patirtį. Dažnai susiduriu su tarpiniais variantais. Man technologija yra koncepcijos jungtis, leidžianti sukurti veikiančius organizmus. Tarsi auganti ir besikeičianti sistema. Darbas su šiuolaikinėmis technologijomis suteikia daugiau galimybių kūrybinių idėjų įgyvendinimui. Tai priemonė tikslui pasiekti. Man patinka apie tai mąstyti, tarsi aptikti naują paletę, kurios link mes einame.

Ar domitės Vakarų muzikos istorija? Ką manote apie tradicinius komponavimo būdus?

Klasikinės muzikos pradėjau mokytis kur kas vėliau, nors daugumą teoretinių žinių įgijau mokydamasis džiazo, rašydamas bigbendams, improvizuodamas, klausydamas Jamey Abersoldo, Wayne’o Shorterio, Mileso Daviso.

DNA, Jamesas Bloodas, Johnas Zornas, Timas Burnas, Billas Frisellas – šie žmonės man padarė didelę įtaką. Tai viena iš priežasčių, atvėrusi mano ausis ir paskatinusi gilintis į elektroninę muziką, kuri buvo tiesiog kitokio tipo triukšmas.

Ar Jums neatrodo, kad kartais tampame uždari vienoms praktikoms, kai atrandame kitas praktikas?

Manau, kad tai įdomus aspektas, tai tikriausiai labai žmogiška. Nepaisant to, ar esi dešinysis ar kairysis, egzistuoja tam tikri mūsų minčių limitai. Kaip menininkas, norėčiau nepatekti į tokias pinkles ir stengiuosi būti atviras netikėtiems dalykams. Brukline yra dalykų, kurie yra įdomūs hipsterių kultūros aplinkoje, bet jei iš jos iškrenti, tampi nevykėliu. Manau, kad šios kategorijos apsimestinės. Mūsų dienomis egzistuoja tam tikri suvaržymai, ir įdomu, kaip pasirenkame, kas mums yra patogu.

Stengiuosi išgyventi kaip akademikas, dėstau, tad stengiuosi integruoti įvairias teorijas savo paskaitose. Taip darau didelę įtaką pačiam sau ir savotiškai keičiu patį save. Net jei kažką perskaitau ir pradedu mąstyti visiškai nenumatyta kryptimi, manau, kad tai gali būti puiki inspiracija.

Kokia Jūsų dėstoma disciplina?

Aš dėstau interaktyvias medijas, programavimą su elektroninės muzikos kūrimo programa Max/MSP, programėlių kūrimą sumaniesiems telefonams, televizinę, video produkciją, naujųjų medijų ir filmų istoriją. Mane labai domina naujųjų technologijų ir dokumentikos santykis.

Tai neįtikėtinas kiekis disciplinų. Kaip pavyksta nuolatos atnaujinti žinias tokiuose skirtinguose laukuose?

Man labai pasisekė, kad galiu dėstyti dalykus, kuriuose esu įgijęs nemažai patirties ir kur galiu apjungti teoriją ir praktiką.

Jaučiuosi kaip idėjų gamykla, dauguma jų nėra itin geros, kartais darau rašymo sesijas, kurių metu rašau nesustodamas. Dažnai viskas prasideda nuo André Bretono metodu rašomo teksto. Ir visas minčių procesas yra užrašytų idėjų plėtojimas, analizė. Tos idėjos, prie kurių norisi grįžti, dažniausiai plečiasi, sluoksniuojasi ir tampa kūriniais.

Vienas sudėtingiausių dalykų mūsų laikais yra tai, kad negali žinoti, ką veikia viso pasaulio žmonės. Ir kurdamas tikiesi, kad niekas nedaro tokių pačių dalykų kaip ir tu. Žinoma, jie gali dirbti toje pačioje srityje, bet norėtusi sukurti ką nors individualaus, kad būtų labai charakteringa.

Aš pasikliaunu emocionaliu žinojimu, kuris suteikia tinkamus žodžius tinkamu metu. Vidinė paslaptis, kuri atsiskleidžia palaipsniui. Manau, kad menas yra pasąmonės ir šios planetos žmonių pokalbis. Dažnai pamatęs įdomią meno idėją, klausiu savęs, jei ji būtų kilusi man, kaip būčiau ją įgyvendinęs, ar tai būtų kūrybinga? Kartais idėjos gražios popieriuje, bet kai pamatai meno kūrinį, dažnai nusivili.

Gyvename pasaulyje, kuriame mėgstame viską akademiškai pabrėžti skambiais žodžiais, ir kartais tai pakenkia menui. Manau, kad geri meno kūriniai nereikalauja ilgų aprašymų, jie tiesiog tave veikia.

Ačiū už pokalbį.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).