Nr. 8. Hans Tammen

Harvestworks yra vienas inovatyviausių medijų centrų Niujorke, kuris suteikia audio ir video menininkams finansinę bei technologinę paramą. Ši organizacija įsikūrė 1977 metais, palaipsniui tapdama menininkus lavinančia terpe, panašia į elektroninės muzikos studiją. Čia pasitelkiamos įvairios materijos, jomis manipuliuojant informacinių ir skaitmeninių technologijų pagalba.

Hansas Tammenas, garso menininkas, gimęs ir užaugęs Vokietijoje, nuo 2000 metų persikėlė gyventi į Niujorką ir nuo 2001-ųjų vadovauja šiam centrui. Jo kūryba apjungia gana platų elementų spektrą: nuo performanso, šokio, teatro, videomeno iki planerariumų projektorių, robotų gitaristų bei Disklavier fortepijonų.

Šiame pokalbyje su menininku kalbamės apie Harvestworks veiklą bei paties menininko kūrybą.

Harvestworks http://www.harvestworks.org
Hans Tammen http://tammen.org

Kada pradėjote dirbti Harvestworks? Nemažai garso meno erdvių atsirado apie 1977–1978 metus? Kaip Jums atrodo, kuo šis laikas ypatingas?

Pradėjau čia dirbti 2001 metais, bet manau, kad tai aštunto dešimtmečio kultūrinės revoliucijos dalis. Atėjo nauja karta, atsinešusi visai kitokias pažiūras ir pasaulėjautą. Ekonomine prasme, tai buvo taip pat įdomūs laikai. Harvestworks įsikūrė 1977 metais, kaip įstaiga, teikianti technologines paslaugas elektroninės muzikos kompozitoriams. Žinoma, tai būtų buvę neįmanoma be finansinės paramos. Tuo metu tvyrojo palankti atmosfera ir finansinės galimybės, panašiai buvo ir Vokietijoje. Buvo labai daug eksperimentavimo ir kaitos.

Kaip Jums atrodo, kodėl buvo toks poreikis praplėsti meno galimybes technologiniu aspektu?

Nemanau, kad tai buvo poreikis, buvo tiesiog palankios aplinkybės. Dauguma ankstyvosios elektroninės muzikos kompozitorių, pavyzdžiui kaip Stockhausenas, dirbo gerai įrengtose studijose. Tai buvo radijo arba akademinės įstaigos, kurios leido prisiliesti prie šios brangios technikos. Tačiau palengva viskas pradėjo pigti, ir Harvestworks galėjo įsigyti įvairių firmų sintezatorius. Anksčiau tai buvo prieinama tik akademijoms priklausantiems arba turtingiems žmonėms. Viskas pasikeitė, dabar žmonės turi kur kas platesnes prieitis prie technologijų, kas buvo praktiškai neįmanoma net pries dvidešimt metų.

Kaip tai keičia patį kūrybinį procesą ir meninius rezultatus?

Norėčiau atkreipti dėmesį į tarpdisciplininį meną, nes galimybė pasitelkti technologijas itin pakeitė mūsų mąstyseną. 2005 metais surengėme pokalbius su menininkais ir jų metu supratome, kad vyresnioji karta save identifikuoja kaip video arba garso menininkus. Jaunesni menininkai nebegalėjo savęs sutapatinti su vienu ar kitu terminu, todėl identifikuodamiesi kur kas paprasčiau šokinėjo nuo vieno meno prie kito. Manau, kad pagrindinė priežastis yra kitokia mąstysena, kaip tik ateinanti iš kitokių galimybių rato. Kai aš buvau jaunas, būti videomenininku reiškė visai kitus dalykus ir kitokią mąstyseną. Ne vien tik socialine prasme, bet ir technologine, nes tai kainavo labai didelius pinigus. Mūsų dienomis, viską galime daryti su kompiuteriais. Dirbdamas su Max/MSP jitter programa, gali dirbti ir su vaizdo, ir su garso medžiagomis – jos paprasčiausiai persipina.

Ar manote, kad tarpdiscipliniškumas gali atsirasti ir dėl skirtingo išsilavinimo? Dabar juk galima įgyti tarpdisciplininio meno specialybes.

Manau, kad šie dalykai persipina. Kai ieškojau naujos studijų programos po ankstesniųjų studijų, vienintelis dalykas, ką galėjau daryti būdamas gitaristas – studijuoti Europos koledže, kuris siūlė džiazo programą, tai buvo kažkur Austrijoje, jei neklystu. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau rasti. Kita galimybė buvo pasirinkti konservatyvias kompozicijos studijas. 8 deš. tai vis dar reiškė, kad reikės priimti europietišką muzikinį mąstymą, o jei domėjaisi džiazu ar roku, niekas su tavim net nekalbėtų. Atsimenu, kad vienas mano muzikos mokytojas Vokietijoje sakydavo, kad po Mozarto niekas nerašė geros muzikos – tai mano mėgstamiausia istorija iš mokyklos laikų. Tad kaip reikėtų su tuo taikstytis? Žinoma, labai paprastas to sprendimas yra kartų kaita. Dabar smagu matyti jaunus kūrybingus žmones, keliaujant po įvairius Amerikos ir Europos koledžius. Jie vienu metu kalba ir apie Wagnerį, ir apie Radiohead. Viskas keičiasi.

Ar nauja karta tapo tiesiog labiau tolerantiška, ar vis dar išliko tam tikro neigimo?

Visko yra, tai natūralu. Aš nekenčiau visko, kas susiję su mano tėvų kartos kultūra, muzikos mokytojo žodžiais. Vienintelis dalykas, ką jis man įskiepijo, tai nepakantumas klasikinei muzikai. Man prireikė 5-10 metų, kad į tai pažiūrėčiau kitaip. Tai kultūra, kuriai nenoriu priklausyti, bet klasikinė muzika turi tiek gerų dalykų, tad kodėl turėčiau jos atsisakyti? Manau, jog tai pasaulėžiūros klausimas.

Ar pastebite technologijų taikymo skirtumus tarp jaunesniosios ir vyresniosios kartos?

Nesu tikras, ar juos pastebiu. Matau žmones, kurie daug žino apie technologijas ir jas taiko mąstydami apie naujumą, yra žmonių, kurie tiesiog gerai daro viską, kuo užsiima, o kiti gal turėtų pasilikti prie to, ką išmano. Tam tikru metu buvau VJ’us, tikriausiai tik todėl, kad tą galėjau daryti su savo kompiuteriu. Bet kai į tai žiūriu, man tai atrodo visiškai neįdomu, nes nebuvau išskirtinis, dariau tai, ką darė visi kiti. Aš esu garso menininkas ir tai, ko gero, mano išeitis iki pat gyvenimo pabaigos. Man atrodo, kad viskas priklauso nuo santykio su tradicija, kuri gali būti svarbi tiek jauniems, tiek vyresniems menininkams. Prieš mus egzistuoja tūkstantmetė istorija, ir tu gali žvelgti į praeitį, ją perteikdamas savo menu arba net keisdamas. Tai turėtų būti tarsi kažkas išlaisvinančio, bet ne tramdomieji marškiniai.

Kas ateina į Jūsų centrą? Kokio tipo technologinės pagalbos ieško žmonės?

Yra žmonės, kurie čia ateina norėdami įgyvendinti savo idėjas, bet neturėdami jokių technologinių žinių, ir mes surandame programuotoją ar techniką, kuris jiems galėtų padėti. Kiti tiesiog tiksliai žino, ko jiems reikia, o treti yra reziduojantys menininkai, kurie viską gali pasidaryti patys, bet jiems reikia pinigų ir erdvės, tad mes juos remiame. Žinoma, yra ir tokių, kurie kuria neįmanomus projektus, kurių kol kas technologiškai išpildyti negalime. Technologijos dar neišsivystė iki tokio lygio.

Ar svarbus novatoriškumo faktorius Jūsų paties kūryboje?

Dabar ne, man tai buvo svarbu prieš 30 metų. Tikriausiai, už to slypėjo noras būti sėkmingu. Dažnai pastebiu, kad čia ateinantiems menininkams svarbus novatoriškumo aspektas. Manau, kad galima kurti įdomų meną su senomis technologijomis lygiai taip pat, kaip ir su naujomis.

Kaip Jūs pradėjote rašyti muziką? Ar viskas prasidėjo nuo sintezatorių?

Pradėjau rašyti muziką klasikinei gitarai, tuomet pasukau elektronikos keliu ir paskui labai susidomėjau džiazu, o 9-10 deš. grojau džiazo grupėse. Vienu metu mane labai patraukė britų improvizacinis stilius, kuris visiškai nebuvo užrašomas. Tai buvo muzikinė praktika, paremta staigiomis reakcijomis ir orientuota į garsą. Pastaruoju metu grįžau prie elektronikos.

Vienas Jūsų kūrinių pavadinimu “Endangered” simbolizuoja tarsi pabėgimą nuo muzikinių instrumentų. Kodėl turėjote norą pabėgti nuo to ir kas paskatino grįžti?

(juokiasi) Manau, kad kažkas pasikeitė 9 deš., mano ausys pasidarė didesnės ir mane sudomino pats garsas, kai, tuo tarpu, anksčiau man buvo svarbi melodija ir harmonija. Tad iškilo klausimas, ką daryti būnant gitaristu? Pradėjau naudoti pedalus, bet tuomet gitara prarado skambesį. Nusprendžiau naudoti skirtingus aparatėlius garsams išgauti ir supratau, kad šiam dalykui man gitara nėra reikalinga: tiesiog galėčiau sukonstruoti lentą su stygomis ir išgaučiau tokį patį efektą. Bet galiausiai grįžau prie gitaros, nes tai instrumentas, kuriuo naudojuosi 45 metus. Kuriu programas, kuriomis valdau gitarą, ir būtent todėl tai pavadinau hibridiniu instrumentu. Gitara ne tik išgaunu garsus, bet ir viską kontroliuoju, ir pavadinimas “išnykstantis” duotas tam, kad niekas net neįtartų, jog už visų šitų garsų slypi gitara.

Taip pat rašau muziką kameriniam orkestrui, kuriame pats negroju, tiesiog rašau ir diriguoju, tad įdomu kas išeina, kai pačiam nereikia groti.

Ar buvo sunku “pamiršti” tradicinius grojimo būdus?

Na, niekas nepradeda nuo eksperimentinės muzikos. Šis procesas prasideda kur kas anksčiau: kai man buvo dešimt metų, klausiausi visai kitokios muzikos. Dabar galiu jausti skirtumą, kai žmonės dirba su skirtingomis elektroninės muzikos programomis. Kuo daugiau darai, tuo daugiau išmoksti. Yra žmonių, kurie neatskiria anglų rago nuo obojaus, bet kai dirbi su orkestrais, išmoksti tokių dalykų. Taip pat ir su elektronine muzika. Kai žmonės kalba apie mano gitaros sintezatorių, iškart suprantu, kad jie nieko nėra girdėję apie elektroninę muziką. Kai groju gitara, aš išsilaisvinu ir žiūriu į tai kaip kompozitorius, o ne kaip atlikėjas.

Ar save vadintumėte kompozitoriumi, muzikantu ar netgi garso menininku?

Sudėtinga viską atskirti. Man svarbus garsas ir ritmas, tad kodėlgi negalėčiau savęs vadinti garso menininku? Manęs netenkina muzikinės trajektorijos, tam tikra drama, kuri žmonėms patinka muzikoje. Man labiau patinka susitraukimai ir išplėtimai. Bet taip pat nesu Cage’o tipo garso menininkas, kuris tiesiog palieka garsus tokius, kokie jie yra, ar tiesiog domisi triukšmo garsais. Jei gaunu koncertą dėl to, kad esu garso menininkas – puiku, jei dėl to, kad esu muzikantas – irgi puiku. Atrandu prasmės abiejuose terminuose.

Ačiū už pokalbį!

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).