Nr. 9. David Linton ir Matthew Ostrowski

Paskutinis Niujorko pokalbis apie garso meną vyko jaukiuose Matthew Ostrowskio namuose, kartu su menininku Davidu Lintonu. Kūrėjai dalinosi savo istorijomis ir pasakojo apie kelius, vedusius į Niujorko eksperimentinio meno sceną. Abiejų menininkų kūryba ir požiūriai yra labai skirtingi, bet iškalbingi.

Matthew Ostrowskis, pradžioje galvojęs tapti viduramžių istorijos specialistu, kūrybinius eksperimentus pradėjo nuo teatro, performatyvaus meno, baigė elektroninės muzikos studijas Olandijoje. O Davidas Lintonas atvyko į Niujorką, tikėdamasis tapti pankroko muzikantu, bet save atrado kurdamas biologines šviesos ir garso instaliacijas.

O apie visą kitą, menininkai pasakoja patys...

Davido Lintono šviesos ir garso instaliacijos:
https://www.youtube.com/watch?v=6wU0qLrMlKM
https://www.youtube.com/watch?v=a1e2nbaO1m4

Matthew Ostrowskio instaliacijos:
http://www.ostrowski.info/pages/installations.html

Koks Jūsų kelias į Niujorko meno sceną?

David Linton: Studijavau avangardinį kiną. Tai buvo 8-tas dešimtmetis, kai Kenas Jackobsas buvo labai svarbus šioje scenoje. Tuo metu buvo ne itin daug vietų, kur buvo galima studijuoti avangardinį kiną. Dauguma čia įstojo, galvodami, kad kažkas jiems parodys kaip reikia statyti filmus, bet viskas buvo kitaip. Mums tiesiog atvėrė įrangos pilnus kambarius ir leido patiems viską išsiaiškinti. Galėjai tiesiog baigti studijas ir nieko neišmokti. Net jei išmokai gerai montuoti, tai galėjo tapti savotišku trūkumu.

Taigi, buvo be galo daug informacijos, kurią reikėjo apdoroti. Atrodė, kad tie žmonės, kurie nepriklausė akademinei sistemai, staiga pradėjo mokyti universitetuose. Staiga pradėjo rastis karta, norinti tapti avangardinio kino kūrėjais. Nors tam nebebuvo žiūrovų, kanonas jau buvo sukurtas ir užbaigtas. Tuo metu atradau pankroką, persikėliau gyventi į Niujorką, tam, kad sukurčiau savo grupę, visai negalvojau apie vizualųjį meną.

10-tame dešimtmetyje susidomėjau elektronine muzika ir tuomet vizualika grįžo. Pats nieko su tuo nedariau. Dirbau su skirtingais projektoriais, ieškojau kaip išgauti performatyvias formas. Kai šitas dešimtmetis pasibaigė, supratau, kad sėdžiu savo šaltoje studijoje, nežinodamas kas vyksta su mano garsais, ir juos tiesiog paleidęs per televizorių, pradėjau žaisti su įvairiomis vizualinėmis struktūromis. Man tai siejosi su mirgėjimo-švytėjimo fenomenais. Pradėjau su tuo eksperimentuoti, ir festivaliuose ėmęs naudoti vizualiką, staiga atgimiau.

Aš buvau roko muzikantas iš Niujorko mažo priemiesčio. Turėjau vilčių, kad atvykęs į Niujorką, galėsiu užsiimti menu. Studijų metus praleidau meno bibliotekose, todėl Niujorke jaučiausi taip, tarsi apie modernizmą žinočiau daugiau, negu meno istorikai, kas mane labai nustebino. Nors daug išmokau ir iš Niujorko downtown scenos, tai buvo geriausia mokykla, kokią tik galėjai lankyti. Čia atsidūręs, susipažinau su dalykais, kurių net negalėjau įsivaizduoti. Nežinau, ar dabar būtų taip pat, bet 9-tas dešimtmetis buvo ypač perpildytas estetinės įvairovės. Išmokau ir nesenstančių dalykų, bet mūsų pasirinkimai, prie kurių nesu prisirišęs dabar, buvo paneigiantys 8-to dešimtmečio tendencijas. Tai buvo tarsi natūrali pasikeitusios kartos reakcija, nors pastarieji mano darbai būtent kyla iš 8-to dešimtmečio. Negalėčiau pasakyti, kad 9-tas dešimtmetis buvo labai tarpdiscipliniškas, tiesiog disciplinos pradėjo irti ir tai buvo puiki proga sukurti tarpdisciplinines prieigas. 9-tame dešimtmetyje menas tapo kur kas atviresnis populiariajai kultūrai. Tai buvo naujosios kartos bandymas atrasti save.

Matthew Ostrowski: Man atrodo, kad pankroko pasaulėjauta išryškėjo būtent tuo metu, kai uptown ir downtown scenų skirtumas buvo labai didelis ne tik muzikine prasme, bet ir meno prasme. Tai buvo žmonės, ateinantys ne tik iš tarpdisciplininės aplinkos, atsinešantys nihilistinę pankroko estetiką: “Aš neprivalau mokėti groti instrumentu, tam kad turėčiau savo grupę. Neprivalau žinoti kaip reikia kurti filmus, tam, kad sukurčiau filmą”. Tam tikra prasme, tai sukūrė aplinką, kurioje žmonės pradėjo kurti tarpdisciplininius kūrinius, net nesuprasdami, kad juos kuria. Nemanau, kad tai atėjo iš vagneriškų Gesamtkunstwerk idėjų, bet greičiau iš skirtingų interesų, kai galima eksperimentuoti kartu su draugais, minimaliu biudžetu ir galimybėmis.

Ar šis kultūrinis kontekstas padarė įtaką Jūsų pačių meninei identifikacijai?

Linton: Man pačiam atrodė, kad menininku netampi vien dėlto, kad studijuoji meną. Atrodė, kad turime ganėtinai mažai galimybių tapti sėkmingais menininkais. Buvo svarbu pasiekti meno kūrybos lygį, bet tam nebuvo jokių receptų. Tam tikru metu Niujorke pasklido dėmesio ieškojimo virusas. Žmonės buvo pakankamai ciniški ir bandė pristatyti jau žinomas tiesas, tik pristatydami jas naujai, nuimdami kabutes. Tai būtų galima pavadinti savotišku dekadansu, kuris gali vesti į kūrybingumą arba atvirškčiai. O kas yra atvirkščia kūrybingumui?..

Ostrowski: Aš netikiu kūrybingumu, tad, prašau, nepradėk. (juokiasi)

Linton: Ką turi galvoje?

Ostrowski: Man atrodo, kad tai romantizmo koncepcija, kuri labai susijusi su genijaus kultu.

Linton: Teisingai. Sutikčiau su tuo, bet vistiek manau, kad kažkas yra. Manau, kad pakankamai sunku ką nors nuveikti be jokio kūrybiškumo.

Ostrowski: Tokiu atveju, tai bereikšmis dalykas, toks kaip kvėpavimas, tad kam kalbėti apie jį.

Kaip ši situacija Jums padėjo rinktis materijas Jūsų kuriamam menui?

Ostrowski: Reikia prisiminti, kad mes kalbame apie prieškompiuterinį laikmetį. Muzikinėje scenoje matome elektroniką ir keletą hipių su varpeliais, visi vis dar groja saksofonais, bet tikrina, kiek toli galima taip nueiti.

Linton: Visi prie to kaip nors prisitaikė, bet galiausiai to atsisakė. Tai savotiškas šios kartos simptomas, niekas nebūtų radęs būdo naudotis įvairiomis technologijomis, jei nebūtų eksperimentavęs su viskuo, kas tik papuolė. Mano nuomone, tai pakankamai skiriasi nuo dada judėjimo, nors tai irgi XX amžiaus multimedija.

Ostrowski: Opera?

Linton: Operos nelaikau multimedija. Man multimedija yra “laikraščių iškarpos”, tai labai skiriasi nuo visumos reginio. Save laikau menininku, dirbančiu su technologijomis. Juokinga, kad taip savęs nebūčiau pavadinęs 1985 metais. Būčiau pasakęs, kad groju elektroniniais sintezatoriais.

Ar galėtumėte save pavadinti muzikantais?

Ostrowski: Man tai buvo labai ilgas vidinis procesas. Kartais Prancūzijoje mane vadina triukšmininku, tad buvau pasiskolinęs šį apibūdinimą, vis dėlto, vėliau nusprendžiau, kad esu muzikantas. Kas yra muzika? Organizuoti garsai, būtent tą ir darau, tad esu muzikantas.

Linton: Niujorko triukšmo muzikos idėjos buvo labai stipriai stimuliuojamos vizualiųjų menininkų. Jie buvo susipažinę su meno istorija, turėjo brutalias technikas arba išvis jokių, tačiau išmanė, kaip viskam suteikti tinkamas formas ir jas pristatyti performanso būdu.

Ostrowski: Laisvieji improvizatoriai savęs nelaikė triukšmo muzikantais.

Linton: Na... tai labai gaila, nes jie tokiais buvo. (juokiasi)

Ostrowski: Tuo metu, visi grojo pankroko grupėse, jie darė skirtingus dalykus, tarsi gyveno multimedijinius gyvenimus. Tai labiau nutiko dėl sociologinių priežasčių, negu aiškių meno koncepcijų, tai nebuvo teorijų stimuliuojamas menas.

Linton: Žmonės kūrė tai, kas jiems buvo paranku ir stengėsi surasti savo klausytojus. Viskas pasikeitė, sakyčiau, kad mūsų atmintis tapo trumpesnė. Visi pradėjo atradinėti dalykus, kurie jau egzistavo anksčiau. Po pirmojo mano gyvenimo Niujorke dešimtmečio pamačiau, kaip ši scena keitėsi, mirė. 1988-ieji man atrodė kaip pasaulio pabaiga, bet praėjus 3-4 metams, viskas tarsi atgimė.

Ostrowski: Atėjo tas laikas, kai visi įsigijo kompiuterius ir su jais pradėjo dirbti, ne tik meno srityje, bet ir ofisuose ir t.t.

Kada tai tapo visuotinu reiškiniu?

Ostrowski: Aš nusipirkau pirmąjį kompiuterį ganėtinai vėlai – maždaug 1992 metais.

Linton: Aš visada grojau grupėse, bet stengiausi tobulinti elektroninę techniką. Tą pradėjau maždaug 1984-aisiais. Daug dirbau su teatrais, šokiais ir dažnai atsidurdavau situacijose, kai turėdavau greitai sukurti muziką. Pradėjau kurti juostines kompozicijas, su kuriomis dirbo šokėjai. Todėl labai norėjau turėti kompiuterį. Nusprendžiau nebegroti grupėse, tačiau nemokėjau rašyti muzikos natomis akustiniams instrumentams. Gal tą galėčiau daryti dabar, bet anksčiau to tikrai nemokėjau. Tad pirmą kompiuterį nusipirkau 1985 metais už 1000 dolerių ir naudojausi midi sistema. Man tai buvo populiariosios muzikos priemonė. Mane šokiravo, kad akademinis pasaulis midi priemė taip teigiamai.

Ostrowski: Na, tai šiek tiek užtruko.

Ar kompiuterį įsigijote muzikai kurti?

Linton: Taip, tai buvo skirta tik muzikai, neturėjau net kietojo disko. Manau, kad sampleriai stipriai transformavo muzikos praktiką. Muzika keitėsi dėl technologijų.

Ostrowski: Kompiuteriai gerai valdo informaciją, ją labai greitai palygina ir transformuoja. Vien todėl, kad kompiuteriai viską neutralizuoja iki baitų ir numerių, su jais labai paprasta peržengti įvairių medijų ribas. Manau, kad visuotinis kompiuterių naudojimas pakeitė meno kūrimo procesus, naudojamą materiją ir jos pritaikymą. Patys kompiuteriai nieko nesukuria, jie naudingi tik jau egzistuojančios informacijos manipuliavimui. Man atrodo, kad tai labai pakeitė materijos suvokimą, kai visos materijos staiga tapo lygiavertės.

Linton: Mes skirtingai reaguojame į šiuos klausimus. Mano nuomone, muzika tapo informacija, tuo tarpu anksčiau tai buvo tiesiog muzika. Mes interpretuojame skirtingas materijas kaip informaciją ir ja manipuliuojame. Vis dar nežinau, ar esu tuo patenkintas, ar ne. Kultūrine prasme, tai truputį nuleido kartelę. Manau, kad daugelis žmonių norėtų pažinti pasaulį, kuris nėra tik informacija.

Minėjote, kad tarpdisciplininis menas nėra dirbtinės teorijos pasėkmė. Ar manote, kad dažnai pirmiau atsiranda teorija ir menas seka po to?

Ostrowski: Tai šiuolaikinių menininkų problema, kuri man sukelia didelį nepasitenkinimą. Daugelis kuria meną, tam, kad iliustruotų teoriją, o ne dėl natūralaus impulso kurti.

Linton: Tai visada buvo labai svarbus aspektas. Dažnai meno kritikai turėdavo viską sustatyti į vietas, kad žmonės kažką suprastų. Žinoma, iš šalies neatrodė, kad Pollockas stengėsi iliustruoti teorijas.

Ostrowski: Ne, jiems visiems reikėjo [Clemento] Greenbergo.

Linton: Po minimalizmo, daug kas kilo iš teorijų, nes jų pasirinktoms materijoms, iš šalies atrodančioms ganėtinai skurdžiai, reikėjo kokio nors praktinio patvirtinimo. Atrodė, jog šio tipo menas priėmė viską, ko menas turėtų išsižadėti. Aš užaugau, stebėdamas 8-to dešimtmečio minimalizmą, ir man buvo labai keista, kai sužinojau, kad Carl Andre buvo marksistas.

Pasikeitė naudojamos materijos, jos tapo nebefiziškos. Mūsų materijos jau yra paruoštos dar prieš pradedant su jomis dirbti, tai savotiški kalbiniai impulsai. Man įdomu, kaip sekasi žmonėms, kurie rašo muziką tradiciniams instrumentams, įdomu, kokia jų realybė.

Ostrowski: Begalė žmonių daro labai skirtingus dalykus, todėl man atrodo, kad dabar tai kur kas mažiau paveikta teorijos, negu buvo anksčiau, turint omenyje dodekafoniją ir t.t. “Jei gerai skamba – tai viskas gerai”.

Visuomet labai įdomu sužinoti, kaip eksperimentinio meno kūrėjai vertina kitų menininkų darbus. Koks Jūsų požiūris į garso meno sceną?

Ostrowski: Aš klausyčiausi daugiau šiuolaikinės muzikos, jei tą galėčiau sau leisti, bet koncertai būna labai brangūs. Žinoma, yra kompozitorių, kurių muziką vertinu, ir atvirkščiai. Turiu tokį patį požiūrį ir apie vizualųjį meną. 90 procentų visko, kas yra sukuriama, yra mėšlas, nepriklausomai nuo to, ar tai elitinis, ar “žemasis”, ar populiarusis menas. Manau, kad amerikiečių menininkai nerodo noro užsiimti “tinkamas” pozicijas. Tačiau jei nuvažiuoji į Berlyną ir groji “netinkamas” improvizacijas, esi visiškai atmetamas.

Linton: Garso menas praėjo tam tikrą etapą, kai turėjo atsiskirti nuo muzikos, tam, kad būtų suprastas. Visuomet jaučiausi prieštaringai. Jei studijuoji XX amžiaus istoriją, tai supranti, kad daug dėmesio skiriama sekai. Tame yra daug romantizmo. Aš atėjau iš popkultūros ir pradėjau mokytis meno istorijos nuo modernizmo, visiškai nieko nežinodamas apie ankstesniąją meno istoriją.

Ostrowski: Man atrodo, kad kūrėjai, kurie yra už mus jaunesni dvidešimčia metų, kur kas geriau suvokia savo karjeros pasirinkimus. Mes rinkomės intuityviai. Garso menininkai nėra muzikantai, jie nesupranta muzikos, jie jos nestudijavo. Garso menininkai yra menininkai, kurie naudoja garsą kaip vieną iš galimų materijų.

Linton: Mes dirbame su abstrakčiais garsais, bet vistiek apeliuojame į muzikalumą.

Ostrowski: Aš nepažįstu muzikos rašo, negroju instrumentu, bet manau, kad mano darbai labai skiriasi nuo garso meno darbų, kurie visai netinkami garsų dėstymui laike. Viskas, kas man svarbu muzikoje, visiškai nefigūruoja jų darbuose.

Linton: Nes jie netaiko muzikinių paradigmų menui, kurių negali išsižadėti vyresnioji karta. Net jei turėtume įrodyti muzikantams mūsų suvokiamą muzikalumą, manau, kad jie to taip lengvai nepriimtų. Štai kodėl grįžtame prie Cage’o, nes jo kūryba vis dar perteikia naują požiūrį į garsą ir kompoziciją. Kai žmonės rašė konkrečiąją muziką, jie vistiek stengėsi kurti muziką. Tačiau nesuprantu, kodėl garso menininkai negali savęs neidentifikuoti su šia praktika. Man atrodo problemiška, kad garso menas perkūrė muzikos reprezentacijos aspektą.

Ostrowski: Buvau Tate Modern galerijoje, kurioje buvo garso meno instaliacija. Ten buvo aštuoni garsiakalbiai, transliuojantys žmonių balsus, tariančius savaitės dienų pavadinimus, ir buvo pateiktos trys tekstinės pastraipos, kodėl man tai turėtų būti svarbu. Jei vienas iš mano studentų man būtų parodęs šį darbą, parašyčiau jam “B–“. Man ir Davidui Lintonui sunku atskirti meninį reiškinį nuo tiesiog tam tikro fenomeno, nes mes manome, kad muzikos kūrimas yra abstraktus.

Davidai, Jūs kuriate instaliacijas, ar galėtumėte jas pavadinti abstrakčiomis?

Linton: Nemanau, kad jos abstrakčios. Savo darbuose kuriu vaizdus, kurie yra stipriai susiję su objektu ir energija, viskas susiję su percepcija. Žybčiojimas ir šviesos instaliacijos yra apie erdvę, laiką ir mūsų percepciją.

Ostrowski: Nemanai, kad Tavo darbai yra labai tikslingai biologiški, kuriuose nesistengi susikoncentruoti vien tik į vaizdą ir garsą?

Linton: Pradėjau daryti šias instaliacijas iš tam tikro nuovargio. Savo darbuose sutelkiu labai daug alcheminių, simetrijos ir energijos idėjų. Tai nėra iliustravimas tiesiog naudojant Kirchnerio paveikslus ar panašiai. Tačiau manau, kad sunku apeliuoti į filosofinį lygmenį naudojant garsą, nes jis labai diskutuotinas.

Ostrowski: Muzika yra abstraktus menas par exellence. Jis nesuteikia nuorodų į nieką kitą kaip tik į save.

Linton: Man labai patinka europietiška muzika iki Bacho ir pats Bachas, o vėliau iki XX amžiaus nėra nieko svarbaus.

Ostrowski: Turiu pasakyti, kad manau labai panašiai. Žinoma, yra tendencijų, kai muzika sukuria tam tikras nuorodas.

Manau, kad Jūsų kuriamas menas yra nukreipiantis į tam tikras nuorodas (referentiškas).

Linton: Į ką?

Ostrowski: O... į visokius dalykus!

Linton: Labai stengiuosi kurti dalykus be jokių akivaizdžių nuorodų. Savo darbuose televizorius naudoju simboliškai. Visa sistema funkcionuoja iš technologinių artefaktų, ir manau, kad tai darė labai didelę įtaką mano kartai, užaugusiai prilipus prie šio neurologinio transo, kur visa neurologinė informacija išbombarduojama per televizoriaus ekraną. Aš nesistengiu to reprezentuoti savo kuriamais darbais, bet ir neignoruoju.

Ostrowski: Vienas įdomiausių elektroninės muzikos privalumų – gebėjimas pasiekti įvairiausias skaitmenines erdves. Turėčiau paminėti, kad mano pirmoji muzikinė meilė yra konkrečioji muzika, mane tai visada intrigavo. Anksčiau daug dirbau muzikiniame teatre, todėl mane labai domina teatriškumas, pasirodymai ir buvimas scenoje. Pavyzdžiui, mano kūrinys telefonams yra labai teatriškas, bet taip pat ir muzikalus. Kaip menininkas, keliu sau abstrakčius tikslus priversti žmones stebėti kas dedasi aplink juos, nes noriu, kad jie būtų kūrinio centre, noriu, kad jie susikoncentruotų. Stebėtų, kaip veikia jų mastymas.

Aš dirbu programuotoju, kad pragyvenčiau, tą darau nuo 2000 metų ir matau, kad idėjos kartojasi. Man atrodo, kad būti garso menininku dabar yra tiesiog madinga, bet dauguma to užsiėmimo idėjų ateina iš 8-to dešimtmečio. Tik tada tai buvo keistuolių užsiemimas, į kurį niekas nekreipė dėmesio.

Stengiuosi, kad mano darbai būtų kompoziciškai reikšmingi. Iš pradžių kūrinį telefonams pavadinau instaliacija ir nusprendžiau pasikviesti kelis draugus testui. Jie užėjo į kambarį, pavaikščiojo ir patikrino, ar tai interaktyvi instaliacija, o tada išėjo iš kambario, tačiau tai yra kūrinys, kuris plėtojasi laike. Todėl nusprendžiau tai pavadinti generatyvine kompozicija telefonams. Man labai svarbus laiko aspektas kompozicijoje, net ir tokiu atveju, jei tai manifestuojama keistu fizinės aplinkos būdu.

Ar čia svarbus vizualusis aspektas?

Ostrowski: Jis yra integruotas, bet mano svarbiau, kad žmonės atsisėstų ir išklausytų to, kaip muzikinio kūrinio. Vizualika yra kūrinio dalis. Bandžiau išprovokuoti slėpiningą atmosferą tokiu teatrišku būdu.

Linton: Aš visai nenoriu daryti tokių dalykų, paimti tam tikrą informaciją ir ją kontekstualizuoti kitoje aplinkoje. Manau, kad šis mano pasirinkimas man suteikia galimybę kurti autonomiškus gestus.

Ačiū už šią intriguojančią diskusiją!

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).