Stabų saulėlydis Anykščiuose

Jurij Dobriakov

Pradžiai reikia pasakyti, kad paslaptingos kompanijos „Moontrix“ organizuojami tradiciniai minifestivaliai „The Machine Started to Flow into a Vein“ yra vieni įdomiausių kasmetinių renginių Lietuvos keistesnės muzikos kalendoriuje. Tam yra kelios priežastys, kurios kartu ir sukuria tą laukiamo Įvykio jausmą.

Pirmiausia svarbi yra pati vieta, nutolusi nuo bet kokių įprastų muzikinio gyvenimo centrų (išskyrus tai, kad vasarą Anykščiuose vyksta didesnio masto sunkios muzikos festivalis „Velnio akmuo“). Nesunku pastebėti, kad post-industrial ir panašių krypčių muzikos bendruomenė mėgsta „išvažiuojamuosius“ koncertus net ir nuo Vilniaus ar Kauno atokesnėse vietovėse. Tačiau ypač įdomu tai, kad dažnai į kita miestą važiuojama paklausyti daugiau mažiau tų pačių projektų, kurie dažniausiai ir pasirodo tame pačiame Vilniuje, todėl galima konstatuoti, jog „keliautojams“ svarbi ne tik pati muzika, bet ir pati (kita, nauja, nepabodusi, mažesnė, turinti keisto žavesio) vieta. Svarbu, matyt, ir palaikyti tą vakarą grojančių draugų bei scenos bendraminčių. Bent jau Anykščių kultūros centro salę kiekvieno lapkričio pabaigoje didžiąja dalimi užpildo pažįstami veidai iš Vilniaus.


Kitas svarbus aspektas – būtent minėtas periodiškumas ir sezoniškumas. Apskritai mano čia aptariama scena turi labai stiprų „ritualinį“ pagrindą – daugelis ją struktūruojančių renginių („Mėnuo Juodaragis“, „Auszra 16“, „Prutena“, „Verpetai“, „Speigas“, „Armageddon Descends“, „Velniop!“, ne išimtis ir „The Machine Started to Flow into a Vein“) tampa reikšmingais metų įvykiais ir formuoja asmeninę bei kolektyvinę laiko matavimo skalę. Važiuodamas į Anykščius galvoji apie tai, kas tavo gyvenime ir aplink jį įvyko nuo praėjusių metų lapkričio, ir žinai, kad panašiai yra ir kitiems – ypač kai susitikus kas nors neišvengiamai prisimena pernykščio vyksmo detales ir palygina su šiemečiu.

Trečia priežastis, buvusi svarbi bent jau iki šiol – pati „Moontrix“ pasirinkta muzikinė renginio specifika. Žinantiems mistinis pavadinimas „The Machine Started to Flow into a Vein“ akimirksniu nurodo, kad koncertas yra savotiška dedikacija grupei „Coil“ (vienam iš visos post-industrial scenos stulpų) ir jos lyderiui Johnui Balance’ui bei pastarojo mirties metinių paminėjimas. Pirmasis šios serijos renginys įvyko Vilniuje 2006 m., praėjus dvejiems metams po Balance’o iškeliavimo į amžinas astralines erdves, o į Anykščius „tekanti mašina“ persikėlė tik po 6 metų, 2012 m. (prieš tai 2011 m. dar buvo surengtas antrasis teminis vakaras „Propaganda“). Pirmuose dviejuose koncertuose (ir 2005 m. įvykusiame „pilotiniame“ renginyje, skirtame pirmosioms Balance’o mirties metinėms) viskas sukosi labiau aplink pačius „Coil“ ir jų kūrybą, o pastaraisiais metais dėmesio centre buvo kiti žinomi Didžiosios Britanijos post-industrinės elektronikos grandai („Nurse With Wound“, „The Hafler Trio“, „CoH“ ir t. t.), vienaip ar kitaip susiję su „Coil“.

Tačiau pastarasis aspektas bėgant metams tampa vis problemiškesnis. Žinoma, galimybė pamatyti tokio kalibro atlikėjus gyvai tokiame mažame mieste kaip Anykščiai yra puiki. Taip pat neabejotina, kad pvz. Stevenas Stapletonas iš „Nurse With Wound“ arba Andrew McKenzie iš „The Hafler Trio“ visada bus suvokiami kaip labai svarbūs žmonės šioje muzikinėje bendruomenėje. Bet kuo toliau, tuo labiau justi, kad jų muzika neberezonuoja vietinės publikos ausyse ir sąmonėje taip pat stipriai, kaip lietuvių atlikėjų pasirodymai. Vis dažniau iš lankytojų ir pačių vietinių kūrėjų galima išgirsti, kad net ir su visa savo patirtimi ir charizma svečiai iš užsienio visgi atrodo gana „negyvai“ ir formaliai, kad jų vardas visgi neužtikrina nuoširdumo ir publikos pajautimo, o vietiniai projektai („Lys“, „Oorchach“, „Skeldos“ ir kt.) mažiau investuoja į scenines „personas“ ir labiau susitelkia į paveikaus garsinio ritualo kūrimą. Todėl konstatuojama, kad lietuviai pagal aktualumą vietinei publikai netgi pranoksta garsiuosius užsieniečius. Taip buvo ir šių metų renginyje, kuomet vieno iš daugelio buvusių „Coil“ narių Thighpaulsandros pasirodymas visiškai nublanko lietuvių dalyvių fone, nors formaliai ir buvo gana įmantrus.

Galima būtų spekuliuoti, kad tokiu būdu pasireiškia stiprus bendruomeniškumas ir instinktyvus bandymas iškelti „savus“. Tačiau man atrodo, kad tai liudija kitą dalyką – tam tikrą lietuviškos tamsiosios elektronikos scenos brandą. Šiai scenai jau nebereikia lygiuotis į ankstesnius stabus (nors jie vis dar gerbiami) – ji išsiugdė nemenką (savikritišką) pasitikėjimą savimi ir suvokia savo pačios vertę. Vienas labiausiai man nesuprantamų dalykų lietuviškoje muzikoje apskritai visada buvo tam tikras „užsienio kompleksas“ – dar prieš 5-7 metus galėdavai išgirsti iš ko nors, kad lietuviška (elektroninė, pop ir t. t.) muzika bus tikrai gera tada, kai kas nors iš vietinių skambės kaip Björk (arba kuris nors kitas atlikėjas, priklausomai nuo konteksto). Mano čia aprašoma scena šio komplekso neturėjo arba jo jau atsikratė (kaip kontroliuojančios „tėviškos“ figūros).

Be to, ji jau gana gerai įsisąmonino savo vertybių sistemą. Eklektiškas britų ezoterizmas, „žvaigždinis“ statusas ir formalus žaidimas techniniais įrankiais jai sako daug mažiau nei sava „baltiška“ archajika ir savotiškas pogrindžio etosas. Šito savotiško „patriotiškumo“ ir aiškių vertybinių nuostatų jai galėtų pavydėti daugelis kitų muzikinių bendruomenių. Todėl Anykščiuose paaiškėja paprasta tiesa: vakarykščiai stabai jau atliko savo funkciją (savo įrašais įtraukė lietuvius į specifinės muzikos pasaulį), tad atėjo laikas jų „saulėlydžiui“. Jau užaugo savi stabai, kurių galbūt pirmiausia ir važiuojama paklausyti į Anykščius ir kitas atokesnes vietas, nors daug paprasčiau būtų sulaukti jų pasirodymo sostinėje. Jie kalba sava kalba, net jei jos bazinis žodynas ir turi nemažai skolinių iš tų pačių garsių britų ir kitų užsieniečių muzikinės prokalbės.

Sunku pasakyti, ar „The Machine Started to Flow into a Vein“ kitais metais išlaikys savo ankstesnį atpažįstamą „konkurencinį pranašumą“ – žinomų konkrečios užsienio scenos atstovų atgabenimą į lietuvišką provinciją. Gali būti, kad vietinei publikai tai nebėra būtina, ir ji važiuos į Anykščius net ir tuo atveju, jei ten gros tik lietuviai. Juk bet kuriuo atveju tie užsieniečių vardai neretai veikia labiau kaip sentimentas praeičiai ar tiesiog smalsumo katalizatorius: „Na ir kaip jie skamba gyvai ir dabar“? Deja, dažnai jie skamba ne taip artimai, kaip tikimasi. Ir problema yra ne tiek juose, kiek tame, kad mes suaugome.

Nuotraukos: FotoNuotekos

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).