Klajojantis šamanas iš azoto dykumų

Jurij Dobriakov

Arma – be pavadinimo (split w/ Komodo Haunts, Agharta Tapes, 2013)
http://aghartatapes.bandcamp.com/album/arma-komodo-haunts

Pagal pramonės koncentraciją Vidurio Lietuva (teritorija maždaug tarp Jonavos ir Kėdainių) yra praktiškai mūsų šalies Uralas. Kiekvienas lankęsis šiose vietovėse žino, kaip tos neaprėpiamos plynės primena anomalinę zoną. Tik tokia aplinka ir galėjo pagimdyti tokį reiškinį kaip Arma, dar žinomas kaip Arma Agharta, Groja Magas (kasetinis DJ amplua) ir Bruzgynai (ankstesnis ir kiek triukšmingesnis ankstesnis projektas).

Dėl Armos (per kolektyvą „Agharta Renginiai“) organizuojamų renginių gausos jo paties kūryba gali būti kiek mažiau pastebima ir žinoma (jokiu būdu nesakau, kad nežinoma visai – tiesiog tikriausiai jo vardas daugeliui asocijuojasi visų pirma su jo organizacinėmis iniciatyvomis, kurios didele dalimi ir formuoja bei palaiko visą pogrindžio eksperimentikos sceną). Prie to galbūt iš dalies prisideda ir tai, kad įrašų nėra daug, ir visi jie išleisti kasetės formatu mažuose Lietuvos ir užsienio leibluose labai ribotais tiražais.

Tačiau yra ir, ko gero, svaresnė priežastis: panašu, kad pačiam Armai groti kituose kraštuose ar net mažesniuose Lietuvos miestuose yra kone svarbiau nei pasirodyti Vilniuje ar Kaune, kur neišvengiamai koncentruojasi „kreivos muzikos“ bendruomenė. Jis ne tik išvažinėjo pusę Vidurio ir Vakarų Europos, bet ir nukeliavo kita, ne pačia populiariausia ir lengviausia kryptimi – link vis to paties Uralo (kuris, matyt, labai dėsningai jį traukia savo atšiauria belaikės taigos ir posovietinės sunkiosios pramonės egzotika). Paklajota ir visai priešingoje pusėje – Amerikoje, ir ne vien populiariuosiuose didmiesčiuose. Nors tai nelengva tiksliai apčiuopti, po kiekvienos kelionės skambesys kažkiek praturtėja, pakinta, įgyja naujų spalvų. Taigi, nuolatinis (ir kartais išsekinantis) keliavimas yra praktiškai Armos muzikinio projekto pagrindas.

Apskritai, Arma, kaip ir pats dažnai pabrėžia, yra daug labiau „performeris“, gyvų pasirodymų menininkas nei įrašų „medžiaga“ (sakyčiau, tokioje muzikoje tai nėra itin dažnas atvejis). Kad ir kokie įdomūs būtų į magnetinę juostą suguldyti jo komponuoti takeliai (šioje bevardėje kasetėje, kurios kitoje pusėje įrašyta britų projekto „Komodo Haunts“ muzika, jų yra penki), jie kaip pasakytų anglakalbiai, don’t do justice – neatspindi tikrojo jo kūrybos užtaiso ir pilnai neperteikia tos patirties, kurią gauna kiekviename jo gyvame pasirodyme apsilankęs klausytojas-žiūrovas. O patirtis iš tiesų galinga. Formalios stilistinės gairės, po kuriomis ji paprastai slepiasi (ambient, drone, ritual noise, experimental ir t. t.), mažai tepasako apie specifinius Armos kūrybos atmosferos ypatumus. Tikriausiai pastarųjų ir neįmanoma apibrėžti tokiomis įprastomis konkrečiomis kategorijomis.

Norėdamas bent apgraibomis nužymėti, kuo Armos gyva garsokūra skiriasi nuo bemaž viso kito, pasakyčiau, kad ji tarsi įgarsina įvairias mistiškas ir paranormalias Sibiro taigos istorijas, nuo taip ir neįmintos Diatlovo perėjos tragedijos Šiaurės Uralo kalnuose iki atsiskyrėlių sentikių Lykovų šeimos aptikimo Chakasijoje, o taip pat abstrakčiomis garso tekstūromis perteikia tose atokiose vietovėse gyvenančių genčių mitologiją ir aplinkos pajautimą. Neveltui ir pasirodymus lydinčiose vaizdo projekcijose dažnai pasirodo sena filmuota dokumentinė medžiaga apie Uralo ir Sibiro gamtą, kuri taip pat svariai prisideda prie bendros „šamaniškos“ atmosferos kūrimo.

Iš tiesų, atsižvelgus į visą performansų anturažą (baugokas kaukes, neandertaliečio perukus, keistus apdarus, visokiausius savadarbius instrumentus, analoginę techniką ir kitokį rekvizitą), Arma yra bene tikriausias (ta „sibirietiška“ prasme) Lietuvos eksperimentinės scenos šamanas. Tai patvirtina ir dar vienas svarbus aspektas: savo garsinių apeigų metu jis tampa kažkuo iš esmės kitu nei yra „įprastame“ gyvenime – lyg apsėstas šokinėja tarp savo prietaisų, sukinėja rankose įvairius „ritualinius“ objektus, skleidžia keistus garsus ir nutaiso groteskiškas grimasas, kaip ir dera savo amatą išmanančiam palydovui į anapusinį dvasių pasaulį.

Šitie ritualai nėra perdėm rimti ir niūriai tamsūs – absurdiško humoro ir stichiškos žaismės juose taip pat apstu. Tai taip pat yra skiriamasis Armos estetikos bruožas, gana unikalus scenoje, kur santūrumas ir intravertiška drausmė visgi dažnesni. Ypatingą vaidmenį atlieka Armos balsas, kuris išsiveržia iš reikšmės pakinktų ir virsta nevaržoma glosolalija. Jis atveria ne vien minėtą dvasių pasaulio, bet ir infantilios pasąmonės erdvę, o pasąmonė visada žaidžia. Neatsitiktinai Arma kurį laiką kuravo Jonavoje vykstantį kasmetinį menų festivalį „Homo Ludens“ (lot. žaidžiantis žmogus).

Šioje vietoje norėčiau trumpam sugrįžti prie klajonių motyvo. Reikia pažymėti, kad Armai tiek kaip organizatoriui, tiek kaip atlikėjui yra labai svarbu periodiškai „sugrįžti“ į tą „anomalinį“ Vidurio Lietuvos trikampį tarp Kėdainių, Jonavos ir Ukmergės, kad galėtų savo garsais pasibastyti po azoto dykumas ir fosfogipso kalnynus. Tiesą sakant, psichoakustiškai tai yra labai tinkama terpė jo muzikai, galbūt gerokai tinkamesnė nei didmiesčių erdvės.

Reziumuojant ir vėl atsigręžiant į įrašą, belieka konstatuoti, kad į jį sutilpo ramesnė, meditatyvesnė Armos pusė, o labiau spontaniška ir psichodeliška didele dalimi liko už jo rėmų. Kita vertus, tai tik patvirtina, jog tai, ką jis sugeba sukurti scenoje prieš žiūrovų akis, yra nesupakuojama, todėl teks atsiplėšti nuo magnetofonų ir eiti į vieną iš tų keistų, nevisada lengvai surandamų vietų, kuriose jis pasivaidena.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).