Paskutinis Lietuvos gėlių vaikas

Jurij Dobriakov

Devita – Celestial Halfway (split w/ Sleepyard, Agharta Tapes, 2013)
http://aghartatapes.bandcamp.com/album/devita-sleepyard

Paslaptingą veikėją Luką Devitą (kūrybinis pseudonimas) ir jo muziką atradau apie 2007-uosius. Tai buvo atradimas tikrąja to žodžio prasme – tuo metu buvau stipriai susidomėjęs psichodeline muzika – tiek „originaliuoju“ hipių eros psych folk / rock („Tyrannosaurus Rex“, „13th Floor Elevators“, Linda Perhacs, „The Byrds“, „Mountain Bus“, „Father Yod & Ya Ho Wha 13“), tiek amerikiečių, britų ir japonų neo-psichodelika, sužydėjusia tūkstantmečių sandūroje („Six Organs of Admittance“, „Fursaxa“, „P. G. Six“, „Pelt“, „Comets on Fire“, „Flying Saucer Attack“, „Acid Mothers Temple“), o Lietuvoje tokios muzikos analogų praktiškai nebuvo, išskyrus nebent „improfolko“ grupę „Ženklas X“ ir keletą jau iširusių pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio projektų. Taigi, gerąja prasme „anachronistinės“ Devitos gitarinės ragos su atmosferinėmis analoginės elektronikos priemaišomis mano akiratyje pasirodė pačiu laiku.

Kai susipažinome gyvai, jo portretas apaugo dar keliomis charakteringomis detalėmis. Lukas Devita gana dėsningai domėjosi septinto ir aštunto dešimtmečio psichodeline muzika ir hipių kultūra (šio domėjimosi išraiška tapo ne vienas straipsnis muzikine tematika kultūrinėje spaudoje, o 2012 m. ir „Minties“ leidyklos išleista knyga „Garso gėlės“) bei dirbo Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje (vienas ankstesnių jo savomis jėgomis išleistų įrašų netgi vadinosi: „Library Tapes“, ir čia reikia pridurti, kad „archyvinė muzika“ ir įvairiausi raritetai, su kuriais bibliotekos neišvengiamai asocijuojasi, psichodelinėje kultūroje yra vienos didesnių vertybių). Tiesa, naujoji, gerokai mutavusi psichodelika, kurios tuomet intensyviai klausydavausi, tapo atradimu pačiam Lukui (nors jo paties kūryboje buvo nemažai jos skambesio elementų). Tikriausiai šis akiračio praplėtimas kažkiek paveikė ir tolesnę Devitos garso raidą. O mūsų pažintį vainikavo Devitos minialbumas „Styled by Gods“, kurį publikavau tuomet savo kuruojamoje internetinėje platformoje „poemesanstitre“.

Nuo to laiko Devitą esu kelis kartus girdėjęs gyvai įvairiose keistesnėse Vilniaus vietose, tame tarpe ir „Agharta“ kolektyvo organizuotame renginyje „John Cage 100“ festivalio „Vilnius Noise Week“ rėmuose 2012 m. rugsėjį. Pernai, 2013 m., tos pačios „Aghartos“ leidybinė atšaka „Agharta Tapes“ išleido Devitos splitą su norvegų projektu „Sleepyard“, tad smagu matyti, jog šis atlikėjas randa platesnę auditoriją. Galbūt su laiku daugės ir gyvų pasirodymų.

Visą šią informaciją papasakojau tam, kad skaitytojui būtų aišku, jog Lukas Devita tam tikra prasme įkūnyja outsider music reiškinį – ne todėl, kad būtų asocialus, bet todėl, kad muzika jam yra tiesiog natūrali gyvenimo dalis ir nėra sietina su matomumu, pasirodymų dažnumu ar leidinių gausumu ir bet kokia komercine sėkme (net mikro lygmeniu). Būtent dėl to jis tikriausiai ir nėra labai plačiai žinomas, nors neabejotinai yra vienas įdomiausių Lietuvos muzikantų.

Tikriausiai tai paaiškina ir Devitos susidomėjimą sužinojus apie kitą kultinį „autsaiderį“, pasivadinusį pseudonimu Jandek ir kelis dešimtmečius praktiškai incognito leidusį plokšteles nuosavoje pusiau fiktyvioje leidybos kompanijoje „Corwood Industries“ Hjustone (Teksaso valstija) be jokių koncertų ir interviu. Nors tiesioginio panašumo tarp dviejų muzikantų skambesio nėra, šioks toks giminingumas visgi jaučiasi. Netgi galėčiau įsivaizduoti Devitą tame pačiame Jandeko vaidmenyje, tik Lietuvoje, ypač jei kalbėtume apie jo ankstesnius savilaidos įrašus – tą patį „Library Tapes“ ir kitą, ne mažiau keistą impresionistinį albumą „Astralia“.

Skambesys, kurį girdime „Agharta Tapes“ išleistos kasetės Devitos pusėje (kurią sudaro dvi ilgos kompozicijos), yra gerokai brandesnis nei bet kada anksčiau ir nebe toks „autsaideriškas“. Kiek mažiau „namudinio“ keistumo, kuris jo muzikoje žavėjo nuo pat pradžių, bet gerokai daugiau krypties, o kalbant apie antrąjį takelį – ir daugiau veržlumo. Abi kompozicijos, nors ir visiškai skirtingos, pademonstruoja dvi viena nuo kitos neatsiejamas psichodelikos puses – šviesų „kosminį“ harmoningumą („Celestial Halfway 1“) ir chaotišką, siautulingą, bet vitališką destruktyvumą („Celestial Halfway 2“). Pirmąjį takelį galima suvokti ir kaip savotišką įžangą į antrąją „fazę“. Galima pastebėti, kad kartu jie sukuria tam tikrą kosmologinį pasaulio pradžios ir pabaigos ciklą. Mano asmeninis favoritas yra „Celestial Halfway 1“, bet gali būti, kad be savo „šešėlinės“ pusės ši kompozicija veiktų kitaip.

Nedaug sumeluosiu, jei pasakysiu, jog Lukas Devita, su visais jo pomėgiais, filosofija ir mitologija, yra paskutinis tikras Lietuvos gėlių vaikas. Galima daug ginčytis, ar Lietuvoje kada nors buvo tikrų hipių „vakarietiška“ prasme, bet akivaizdu, jog Devitos kuriami garsai savyje sukaupė tą dar neišeikvotą psichodelinę energiją – ir, laimei, ją gerokai transformavo. Nes akivaizdu, kad jis nėra tiesiog „meilės vasaros“ besiilgintis hipių eros nostalgikas, kuriam „tikra muzika“ baigėsi sulyg n-tuoju „Jefferson Airplane“ ar „Pink Floyd“ albumu. Priešingai, Devita yra imlus šiandieniniams vėjams, bet tuo pačiu lieka atokiau nuo bet kokių tendencijų ir aiškių stilistinių apibrėžčių. Galima teigti, kad kiekvienas jo įrašas yra tam tikra prasme „konceptualus albumas“, besisukantis tik aplink savo paties ašį ir nebūtinai panašus į ankstesnius. Taip pat manau (ar bent jau noriu tikėti), kad „Aghartos“ išleista Devitos ½ kasetės yra savotiškas lūžio taškas, ir šitas „raritetinis“ kūrėjas bus atrastas kiek plačiau.

Tuo pačiu esu linkęs manyti, kad šis įrašas žymi ir tai, jog ir pati psichodelinė muzika bei įvairios jos atmainos (net ir pačios keisčiausios ir reikalaujančios tam tikro pasirengimo) yra vis labiau atrandama Lietuvoje, kur, atrodo, gilesnių jos tradicijų beveik nėra. Tą liudija ir vis dažniau Vilniuje ir kituose miestuose koncertuojantys psichodelikos atlikėjai. Belieka sulaukti daugiau vietinių projektų.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).