Folkloras kaip atvirumo variklis

Jurij Dobriakov

Mane jau seniai jaudina įvairios liaudies (folklorinės) muzikos mutacijos. Stereotipiškai mąstant, atrodytų, kad lokalus folkloras, susijęs su šiandien nelabai populiaria monolitinės ir uždaros tautinės/etninės tapatybės idėja, yra viena konservatyviausių muzikos formų. Tačiau tai, kas pastaruoju metu vyksta Lietuvos folklorinės ir ypač postfolklorinės muzikos srityje, verčia stipriai tuo suabejoti.

Jei atidžiai pažvelgsime, į ką išaugo lietuviškas postfolko/neofolko judėjimas, turėsime pripažinti, kad tokia muzika paradoksaliai yra viena atviriausių ir kultūriškai, ir stilistiškai. Pirmiausia į akis krenta padažnėję bandymai derinti lietuviško folkloro motyvus su gana tolimomis (pvz. Azijos ar Afrikos, Vakarų ir Pietų slavų, Kaukazo kraštų) muzikinėmis tradicijomis. Tai nėra kažkas visiškai naujo – užtenka prisiminti grupės „Ženklas“ eksperimentus, tačiau dabar tai įgijo visai kitokį mastą ir įsitvirtino kaip savotiškas šiuolaikinio (post)folkloro standartas.

Pirmiausia į galvą ateina patys ryškiausi atvejai: tokie tarptautiniai projektai, kaip „MaLituanie“, „Solo & Indrė“ ir „Merope“, kuriuose lietuviai dainininkai ir instrumentalistai pasirodo kartu su kitų tautybių ir muzikinių tradicijų atstovais. Čia įvyksta įdomi transformacija – tai, ką mums įprasta suvokti kaip liaudies muziką (folklorą), kitaip tariant, kažką labai apibrėžto teritoriškai, įsilieja į bendrą globalų world muzikos vandenyną. Įdomu pastebėti, kad pats terminas world music („pasaulio muzika) mums tikriausiai asocijuojasi pirmiausia su tuo pasauliu, kuris yra už Europos ribų, taigi yra nemenkai egzotizuotas ir netgi šiek tiek dvelkiantis new age utopizmu. Minėtų projektų atveju matome, kad nuo tokio trans-etninio egzotizavimo neapsaugotas ir lietuviškas folkloras, arba, kitaip tariant, globalizacijos paveiktame pasaulyje visos senosios vietinės tradicijos tampa egzotiškomis ir yra apjungiamos į kosmopolitišką pasaulinę „prarastojo (tradicinės gyvensenos) Rojaus“ muzikinę mitologiją.

Panašiu keliu eina ir lietuvių atlikėjai bei kolektyvai, kurie negroja su kitataučiais, tačiau naudoja kitų tautų senosios ir liaudies muzikos tradicijų elementus, kurių išmoko patys keliaudami po kitus kraštus, studijuodami ar tiesiog tyrinėdami ne vien tik lietuvišką/baltišką, bet ir gerokai kitokią (net jei ir giminingą, sakykime, abstrakčiu „indoeuropietiškumo“ požymiu) folklorinę medžiagą. Ryškiausi iš jų yra multiinstrumentalistas Saulius Petreikis ir jo suburtas ansamblis „Saulės Broliai“, „Marga muzika“, „Kamanių šilelis“, „Miglaukas“, „Sen Svaja“, „Undan“ ir „Spanxti“ (nors šiam kolektyvui tai būdinga mažiau nei kitiems čia išvardintiems). Nesunku pastebėti, kad čia taip pat apeliuojama į įsitikinimą, kad egzistuoja tam tikras mistinis pirmapradis bendrumas tarp iš pažiūros labai nutolusių muzikinių (ir kultūrinių) tradicijų, ir būtent tam tikras ritmingas, meditatyvus, eklektiškas folklorinis sinkretizmas gali padėti šį bendrumą atkurti.

Negalima pamiršti ir muzikinių formų, kurios naudoja lietuviškus folklorinius elementus ne tiek sampynoje su kitų kraštų etninėmis tradicijomis, kiek įtraukdami juos į kiek kitokias žanrines teritorijas, pavyzdžiui, Algirdo Klovos etnodžiazas, įvairiausios folkroko ir elektrifikuoto postfolkloro variacijos (pavyzdžiui, Donato Bielkausko inicijuotas projektas „Esatis“, arba visai radikalus ir tuo įdomus atvejis – Niujorko free džiazo guru Daliaus Naujokaičio suburtas spontaniškas kolektyvas „Rasa Rasa“). Tačiau įdomiausios man yra, ko gero, tos formos, kurios naudoja folklorinius elementus vien kaip tam tikras nuojautas, įkvėpimo šaltinius, bendrą „archaišką“ dvasią, kuri tuo pačiu yra ir maksimaliai šiuolaikiška. Jau esu rašęs, kad, pavyzdžiui, „Vilkdujos“, „Rumunijos“, „Skeldų“, „Salos“ arba Dainos Dievos muzika turi daugybę tokių savybių, kurios leidžia ją pavadinti šiuolaikiniu folkloru par excellence, nors tuo pačiu joje telpa daugybė kitų stilistinių įtakų.

Yra ir tokių folkloro „ekspansijos“ atmainų, kurios man neatrodo labai įdomios ar produktyvios. Tokiais atvejais, kai liaudies muzikos arba dainavimo (ypač sutartinių) fragmentai tiesiog paimami kaip redimeidai („rasti daiktai“) ir praktiškai „įklijuojami“ į visai kitokio pobūdžio šiuolaikinę (elektroninę) muziką, kuri šiaip jau skamba taip, kaip skamba įprastai, išskyrus tuos įpintus „pagoniškus“ motyvus, folklorinis pagrindas neįgyja jokios naujos vertės ar reikšmės, ir didžiąja dalimi lieka negyvu svetimkūniu. Galėčiau netgi pasakyti, kad tai primena šiokią tokią eksploatacijos formą, kuomet etninės muzikos „inkliuzijos“ veikia kaip fetišizuotas ir egzotizuotas objektas, prie kurio gelimės esmės visgi nepriartėjama. Kaip pavyzdžius galima paminėti ambient/dub elektronikos projektus „Girių dvasios“ ir „Vėjopatis“.

Ką visa čia aprašyta dabartinė lietuviškos (post)folklorinės muzikos situacija gali mums pasakyti apie tai, kas šiandien yra suvoktina kaip tradicija? Akivaizdu, kad tradiciškai „folkloriškai“ orientuoti renginiai (pavyzdžiui, festivaliai „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“) vis labiau suka nuo siauriau apibrėžtos etninės muzikos ir kultūros sampratos link labiau hibridinių ir kultūriškai margų formų. Post-tradicinis folkloras, nors ir išauga iš tam tikrų lokalių šaknų, yra nebe uždarumo ir mitinio „grynumo“, bet atvirumo ir įvairovės šaltinis. Tokiu atveju, tradicija tampa kažkuo, ką tenka kurti čia ir dabar užuot rėmusis ja kaip nepajudinamu pagrindu, ir tuo pačiu kažkuo, kas gali turėti daugybę viena kitą keičiančių variacijų, kurios nesukuria jokios ilgalaikės monolitinės mitologijos. Tai gali ir džiuginti (nes apskritai bet kokius mitus sveika periodiškai peržiūrėti), ir sukelti tam tikrą kognityvinį disonansą (nes kartais atrodo, jog nebėra jokių skirtumų tarp kultūrų ir žanrų, o yra tik savotiškas globalus ir abstraktus „liaudiškas“ dvasingumas).

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).