Apie takumą ir tai, ko visuomet nebėra

Jurij Dobriakov

Luumm – Variations (2011)
http://luumm.bandcamp.com/album/variations

Nepriklausomos muzikos scenoje yra du ryškūs raidos poliai: statiškas (stabilusis) ir dinamiškas (takusis). Pirmajam atstovauja grupės, gyvuojančios ne vienerius metus ir reguliariai koncertuojančios bei išleidžiančios naujus įrašus (kad ir besikeičiančia sudėtimi). Galima sakyti, kad tokios grupės formuoja nepriklausomos scenos stuburą ir užtikrina jos tęstinumą. Tačiau neretai būtent takusis flangas, kuriame steigiasi laikini, spontaniški, greitai išnykstantys ar mutuojantys projektai, generuoja gerokai įdomesnį garsinį turinį. Akivaizdi silpnoji tokių projektų vieta – tai, kad kiekvienas koncertas ar įrašas gali būti paskutinis, o pats projektas neturi jokio tęstinumo bei ilgalaikės formos, ir todėl jo visuomet tarsi jau nebėra. Dažnai tokie projektai yra labiau eksperimentinės „stabilių“ grupių sudėtyje grojančių muzikantų kūrybinės platformos, nors yra ir tokių atvejų, kai daug įdomių idėjų turintys kūrėjai tiesiog nuolat migruoja iš vieno neilgai gyvuojančio darinio į kitą, o eksperimentavimo ir ieškojimų studijoje būna daug daugiau nei gyvų pasirodymų. Tada bet koks pasirodęs neilgaamžio kolektyvo įrašas tampa ypač vertingas.

Multiinstrumentalisto Andriaus Grigorjevo ir perkusininko Vlado Dieninio projekto „Luumm“ trijų kompozicijų albumas „Variations“ yra kaip tik toks įrašas. Duetas savo aktyvumo metu (2010-2012 m.) spėjo sugroti kelis stiprius koncertus įvairiuose Lietuvos miestuose ir pasirodyti keliuose vasaros muzikos festivaliuose (ypač sėkmingas buvo pasirodymas 2011 m. festivalyje „Mėnuo Juodaragis“), tačiau paliko tik keletą vaizdo įrašų internete ir minėtą albumą. Žinoma, egzistuoja tikimybė, kad projektas eilinį kartą spontaniškai atgims kuriame nors proginiame renginyje, tačiau tas faktas, kad nuo paskutinio „Luumm“ pasirodymo praėjo jau daugiau nei metai, sufleruoja, jog šis ryškus muzikinis reiškinys greičiausiai jau tapo istorijos dalimi. O toliau bus jau kita istorija, kurios veikėjai mums dar nežinomi.

Stilistine prasme, „Luumm“ kūryboje sujungti ir sustiprinti kitų Andriaus Grigorjevo ir Vlado Dieninio projektų ir veiklų elementai. Prieš „Luumm“ pirmasis buvo pagrindinis kelis metus gyvavusio post-roko kolektyvo „.D.S..“ narys, o antrasis buvo ir tebėra atsakingas už audiovizualinės poezijos projekto „AVaspo“ ritmiką. Tiesa, pats „Luumm“ išaugo iš takaus laisvos formos instrumentalistų kolektyvo „Instrumental Lab“, kuris taip ir neįgijo daugiau ar mažiau pastovios formos, todėl galiausiai liko tik duetu. Taigi, raktažodžiai, apytiksliai apibūdinantys „Luumm“ skambesį, yra post-rokas, instrumentinė muzika, improvizacija, atmosferika, tribal ritmai ir elektroakustiniai eksperimentai. Vokalo nėra, todėl klausymasis gali reikalauti daugiau pastangų ir šiokio tokio pasiruošimo, nors palyginus su, pavyzdžiui, jau minėtos grupės „.D.S..“ medžiaga „Luumm“ garsai yra šiek tiek labiau dinamiški ir įtraukiantys.

Ar teksto pradžioje minėtas takumas yra teigiama ar neigiama savybė? Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Viena vertus, patinkančius ir originalius projektus norisi matyti scenoje kuo ilgiau. Tačiau tuo pat metu tenka pripažinti, kad tokie ryškūs ir trumpalaikiai blyksniai, kaip „Luumm“, tampa kažkuo panašiu į riboženklius, pagal kuriuos galima matuoti tam tikras mažas „epochas“, kurios jau nebepasikartos. Todėl jie savaip prisideda prie visos scenos gyvybingumo tarsi vienkartinės didelės kraujo dozės injekcijos, o ne kaip nuolatinis pulso palaikymas. Ir, kad ir kaip bebūtų gaila, tam jie turi pakankamai greitai baigtis, dar nespėję išsikvėpti, kad paliktų ryškų pėdsaką ir specifinį nepasisotinimo pojūtį. Štai, pavyzdžiui, nuo tada, kai „Luumm“ nutilo, psichodelinės gitarinės-ritminės instrumentikos niša Lietuvoje atrodo visiškai neužpildyta.

Vis dėlto nėra iki galo aišku, kokiu skyrybos ženklu dera užbaigti negausaus „Luumm“ muzikinio palikimo apžvalgą. 2011-ais pasirodė žinia, kad yra kuriamas atskiras ambient/drone krypties projektas bendradarbiaujant su perkusininku ir garso terapijos meistru Raimondu Binkausku bei elektronikos kūrėju Terralienus, tačiau konkretesnės šio projekto materializacijos matyti neteko. Vėlgi, norisi tikėti, kad sukurta darbinė medžiaga kažkada sulauks savo laiko ir kažkokia forma atgims – galbūt bendruose projektuose su kitais kūrėjais ar solo projekto pavidalu. Tokios nuolatinės formų mutacijos ypač būdingos improvizacinės muzikos scenai, su kuria abu „Luumm“ nariai yra artimai susiję, todėl galima neabejoti, kad neišeikvota projekto energija tiesiog kažkur persiskirstys. Tai ir yra to intensyvaus trumpalaikiškumo ir tęstinio baigtinumo grožis. Bet reikia pripažinti, kad „Luumm“ pasirodymų trūksta, ir kad jau norėtųsi matyti pamainą šioje nišoje – arba pačių „Luumm“ sugrįžimą su naujomis idėjomis ir nauja medžiaga.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).