Santūri agresija, intelektualus teroras ir nuoširdus individualizmas. Interviu su Leonardu (Levu) Marozu

Jurij Dobriakov

Yra tokia rūšis žmonių, kurie, atrodytų, vienu metu yra daugelyje vietų ir vieni padaro tiek skirtingų dalykų, kad neaišku, kiek dienų yra jų savaitėje ir kiek valandų telpa jų paroje. Tačiau darydami tiek visko jie mįslingu būdu sugeba visuomet kukliai likti šešėlyje ir savęs nesureikšminti, išsaugodami sveiką saviironiją ir humoro jausmą. Vienas tokių žmonių yra Leonardas Marozas, ekstremalesnės muzikos bendruomenėje visiems geriausiai žinomas tiesiog Levo vardu. Šis vardas siejamas pirmiausia su jo valdoma sunkios elektroninės muzikos leidykla „Terror“ bei harsh noise, power electronics, industrial ir panašių žanrų soliniais ir bendrais muzikiniais projektais „Pogrom“, „Fulmar“, „Lapot“ (su Daina Dieva), „Budrūs“ (su Laurynu Jukoniu iš „Girnų giesmės“ / „Oro! Oro!) ir „Volksmorg“ (su Mykolu Jaracku iš „Hassokk“ / „Body Cargo“). Taip pat jis groja klavišiniais elektroniniais instrumentais ironiško roko/metalo grupėje „Pergalė“, o anksčiau tą patį darė senosios sudėties pagoniško metalo grupėje „Andaja“, kurioje atliko ir vokalisto funkciją. Yra / buvo ir daug kitų projektų, prie kurių jis prisidėjo ar kuriuos inicijavo. Visko čia nesuminėsi. Didžioji dalis šios muzikos nėra labai patogi ir lengva klausymui; be to, joje apstu nepasiruošusį klausytoją šokiruoti galinčių vaizdinių. Tačiau arčiau susipažinus su jos kūrėjais paaiškėja, kad, kaip bebūtų keista, jie yra gana santūrūs, intelektualūs ir netgi nuoširdžiai žmogiški. Čia pateikiamas pokalbis su Levu tai neblogai iliustruoja.

Visų pirma, kur slypi agresyvios, tamsios, nepatogias ir ezoterines temas eksploatuojančios muzikos patrauklumas? Kokią funkciją atlieka ta agresija garse – ar ji skatina agresyvumą kasdieniame gyvenime, ar priešingai, leidžia saugiai „numelioruoti“ destruktyvius impulsus? Koks, tavo manymų, galėtų būti apibendrintas psichologinis šios muzikos kūrėjų ir mėgėjų portretas? Man susidarė keistas įspūdis, kad jie yra gana emociškai šilti ir santūrūs žmonės.

Sunku pasakyti, ar apskritai tokioje muzikoje yra kažkokio universalaus patrauklumo. Tai paprastai būna nemažai laiko trunkančių ieškojimų rezultatas, kai atrandi tokią muziką ir su ja pasilieki. Arba nepasilieki, eini toliau, galbūt į kitą kraštutinumą, galbūt į ramybę, gal dar kur. Aišku, žiūrint iš šono labai lengva pasakyti, kad tokia muzika patraukli savo paslaptingumu, nes tai yra kitaip, tai yra agresija ar tamsa, kurią gali turėti kaip savo vidinio pasaulio apsaugą nuo išorės dirgiklių. Man asmeniškai tai yra narkotikas ir nesibaigiančių idėjų šaltinis, o kartu ir tiesiog, nieko nemistifikuojant, gražus ir įdomus garsas. Tai man atrodo įdomu ir gilu, tai gerai rezonuoja su manim; kitam, žiūrėk, tai yra šūdas, nesąmonė, dūzgia kažkas. Tai iššaukia dažnai pasitaikantį pasakymą: „Aš irgi taip galėčiau“. Ne viską ir aš šitoje muzikoje ir garse suprantu, ir nėra taip, kad va, jei garsas yra kiek kitoks, agresyvesnis ar pan., tai jis automatiškai yra geras. Ne, tai yra garsas, tai yra muzika, ji tokia pati, kaip repas, rokas ar dar kas. Aš nesuprantu, kaip galima klausytis „Led Zeppelin“ ar „Iron Maiden“, nes tai visai ne mano arbatos puodas. Tikiu, kad rokeriai nesupranta, koks šūdas dabar skamba iš mano kolonėlių. Na ir gerai.

Muzika neskatina agresijos. Kaip ir ginklai patys nešaudo. Ir stafordšyrai neminta vien žmogiena ir nepuola ėsti senukų šiaip sau. Taip ir su šita muzika. Yra sėdinčių kalėjime žmonių, kurie mėgino įgyvendinti kažkokį „practice what you preach“ („gyvenk tuo, ką propaguoji“) principą. Štai, mano muzikoje apstu smurto, todėl aš smurtausiu, prievartausiu ir t. t. gyvenime. Juokinga. Jie seniausiai pamiršti. Tiesa, yra ieškančių katarsio. Ir aš pats prieš n metų ieškodavau triukšme katarsio, išsivadavimo, išsilaisvinimo, pabėgimo, palengvėjimo ar dar ko. Ir rasdavau tai. Dabar man to nereikia, todėl ir neieškau, bet tikiu, kad yra ieškančių ir randančių. Šis garsas yra priemonė gydytis ar žalotis, o kaip tu pasirenki elgtis, priklauso tik nuo tavęs. Arba jei esi silpnas, tuomet ne nuo tavęs, o nuo garso. Kuris kurį nugalės. Vėlgi, vieniems tokių garsų klausytis slogu, kitiems linksma, tretiems tiesiog įdomu, kažkam gal kelia agresiją, o kitiems kaip tik ją malšina. Man tai yra tiesiog gražu.

Dėl portreto – manau, nemaža dalis muzikantų ir gerbėjų yra stiprūs individualistai, nes ši muzika kažkokio judėjimo neturi, bendraminčių gatvėje nepažinsi iš rūbų ar šukuosenos, nėra kažkokių grupuočių ar dar ko. Viskas paprasta, visi atėjo iki šito garso, šitos muzikos patys klausydami savęs ir ieškodami. O ar galima būtų tiesiog taip visus įvilkti į vienmatį rūbą, aš nežinau. Aistra tam, ką darai, yra išskirtinis gerų muzikantų bruožas šioje scenoje, nes kai pati scena tokia maža pasauliniu lygmeniu, apsimetinėjimui nėra vietos. Galiausiai ir klausytojas ilgai neišbus su šiais garsais, jei jam tai nėra nuoširdžiai įdomu, o ir kam apskritai tą domėjimąsi simuliuoti, nežinau. Tai štai, gal psichologiniame portrete dar atsiranda gana nuvalkiotas žodis „nuoširdus“. Visi muzikantai ir klausytojai yra žmonės. Su savo pliusais ir minusais, gerosiomis ir blogosiomis pusėmis, visi skirtingi, bet paprastai gana šilti, santūrūs ir draugiški. Tai lyg mažytė sekta pasauliniu lygmeniu. Norisi prisijungti? Ar tikrai?

Kokio dydžio yra noise, power electronics, industrial, dark ambient ir panašių srovių scena/bendruomenė Lietuvoje? Koks yra jos santykis su gretimomis pogrindinėmis scenomis? Ar ji turi kokių nors specifiškai „lietuviškų“ požymių? Kas yra jos pagrindiniai varikliai?

Norėjau iškart sakyti, kad ji nedidelė, bet tai priklauso nuo to, su kuo lygini. Latvijoje, Estijoje ji neegzistuoja, o pas mus prašau, kiek renginių vyksta, kiek leidinių, koks judėjimas, aktyvumo tikrai netrūksta, nors žmonių ir nėra daug. Aišku, aš kalbu tik iš savo varpinės. Tikiu, kad yra jaunų žmonių, kurie galbūt kuria ir dark ambient, ir panašią elektroninę muziką, bet apsiriboja publikavimu „Bandcamp“, apie juos nieko nežinau. Žinau tuos, kurie matosi, ką pažįstu, kas sukasi šioje virtuvėje nuolat. Visa šita industrinė scena gana gražiai persikloja su metalo scena, kur vyksta štai tokie festivaliai, kaip „Armageddon Descends“, kur greta metalo salės yra ir industrial muzikai skirta salė, ir to paties „Nekrokatarsio“ organizuojamuose renginiuose vis galima pamatyti ne vien metalinės muzikos, bet ir industrial, noise ir t. t. muzikantų. Kažkiek industrinės muzikos vis išlenda per festivalį „Mėnuo Juodaragis“ sąsajose su folkloru, archaika ir t. t. Kažkas persidengia, persikloja, visko nesupaisysi.

Specifiškai lietuviškas šios muzikos požymis yra jos kokybiškumas. Ne sykį grojant lietuviams ir užsienio muzikantams, vis kartoji ir kartoji tą patį, kad lietuviai sugrojo geriau, ir tai net ima priminti savotišką narcisizmą, neva štai, kokie mes geri, bet taip yra. Taip pat lietuviai anksčiau turėjo savą švelnios ir svajingos muzikėlės stilių pavadinimu amber ambient. Šita scena yra unikali ir nuostabi, ir džiugu, kad visi tokie skirtingi ir kiekvienas žino, ką daro ir kodėl, be siekio kopijuoti, būti panašiu į užsieninius projektus ar dar ką. Tai yra kuriama ir grojama todėl, kad norisi ir galima. Na tai kas, kad be naujausių sintezatorių ir ne blizgančiose studijose. Ne tame esmė. Tai ir yra pagrindinis šios scenos variklis – troškimas kurti ir turėjimas ką pasakyti, o kai nebėra ką pasakyti, patylėti iki kito karto, kai vėl norėsis kalbėti.

Kokią reikšmę tau asmeniškai turi muzikos leidybos (savilaidos) ir platinimo veikla? Ar tai vis dar yra būdas kurti apčiuopiamą fizinį scenos „karkasą“, ar labiau tiesiog išlikęs ritualas ir tradicija? Ar tokie fiziniai artefaktai, kaip įrašai, leidiniai (zinai) ir kitokia atributika šioje scenoje yra svarbesni nei kur nors kitur? Man šiek tiek iš šalies kartais atrodo, kad tokios muzikos fanai vis dar moka teigiama prasme sureikšminti tokius dalykus, bet nefetišizuojant. Tai jau tapo pakankamai retu dalyku.

Turiu liūdnai palinguoti galvą ir atsidusęs prisipažinti, kad 2015 m. aktyvumas kiek priblėso. Jei būtum to paklausęs prieš metus, atsakęs būčiau visai kitaip, dabar pastaruoju metu ne taip aktyviai ieškau naujų leidinių, ne taip dažnai pasirodo nauji įrašai, kiek daugiau pradėjom leisti įrašus drauge su „Filth and Violence“ kompanija, štai netrukus pasirodys ir „Pogrom“ perleidinys su ukrainiečiais „Old Captain“ ir t. t. Tai yra darbas po darbo. Be abejonės, tai yra malonus darbas, įdomu klausytis atsiųstos medžiagos, susirašinėti su žmonėmis, dauginti įrašus, maketuoti ir pan., bet būna, kad pavargsti, tada atsitrauki, pailsi, ir vėl kimbi į darbus. Tai 2016 metais, manau, bus tas kibimas. O gal nebus, ką čia žinosi.

Man asmeniškai tai yra užsiėmimas, hobis ir veikla, į kurią sudėta daug visko. Kol esi matomas ir kažką darai, tol esi aktualus, pasitraukęs prarandi aktualumą ir pamažu pasimiršti, o man nesinori daryti kažko per prievartą, tarsi sakant: „Tik jūs prašau manęs nepamirškit“. Viskas vyksta lėtai, aš niekur neskubu, kiti leidėjai skuba, ir džiugu dėl jų. Man tai, ko gero, daugiau tradicija, ritualas ir smagus užsiėmimas, nes visuomet įdomu laikyti naują leidinį rankose ir džiaugtis juo. Štai kai pajutau, kad pasidarė nebeįdomu turėt tuos naujus įrašus rankose ir visa tai pavirto į nuolatinį laiškų atsakinėjimą, paketų pakavimą, siuntimą, gavimą, išpakavimą, kai vokai su įrašais guli nepraplėšti savaitėmis, nes tau tiesiog neįdomu, tada supratau, kad kažkas negerai ir reikia perspektyvos. Turėjau perspektyvą, ir gerai.

Šioje scenoje labai svarbus fizinis įrašas. Aišku, yra ir skaitmeninių technologijų mėgėjų, kuriems patinka pirkti įrašus per „Bandcamp“ ar pan. Yra leidyklų, kurių įrašai šluote iššluojami ir paskui perparduodami kosminėmis kainomis, bet iš esmės sveikas protas daug kur nugali, ir pasiūla yra panaši į paklausą. Todėl yra ir fetišo. Ar fiziniai įrašai svarbesni nei kur kitur, negaliu pasakyti, nes nežinau, kaip yra kitur. Iš tokios muzikos platinimo nelabai pragyvensi. Vienetai pasaulyje tai gal daro. Štai su metalo muzika paprasčiau, nors irgi visi skundžiasi, kaip blogai ir kaip niekas nieko neperka. Apskritai, visi skundžiasi, kaip blogai. Ir leidžia toliau, ir pardavinėja, ir tada vėl skundžiasi. Nelabai suprantu, kodėl. Taip, šiais laikais daug informacijos, daug muzikos, visos nesuklausysi, tavo įrašas, tavo pasiūlytas leidinys turi būti tikrai išskirtinis, kad sudomintų žmones, bet tai toks laikmetis, ir manau, kad taip turi būti. Geriausia būtų neleisti neįdomių įrašų.

Kalbant apie fizinius artefaktus ir fetišus, kodėl vėl taip išpopuliarėjo kasetės, bent jau tam tikrame rate? „Terror“ nemažai įrašų leidžia būtent šiuo formatu, „Facebook“ tinkle atsirado puslapis pavadinimu „Kasetės“. Ar tam yra kokia objektyvi priežastis, ar tai tiesiog laikinas reiškinys? Ar galima teigti, kad kasetė vis dar yra „pogrindinis“ formatas?

Manau, tai yra pigus formatas, kuris nėra toks prastas, kaip CD-R ir pan. Kasetė turi savo skambesį, kuris kiek pakoreguoja muziką, ir jei svarbi atmosfera, o ne atskiros detalės, tai prideda labai savotiško žavesio. Be to, su kasečių įpakavimais galima žaisti įvairiai, jas dailiai supakuojant ir pirkėjui paskui uždedant ant sprando galvosūkį, kur kišti dar vieną kasetę, suvyniotą į A2 formato plakatą, apvyniotą spygliuota viela ir aplašintą vašku. Na, nusipirkai, tai jau turėk. Kasetės formatas nėra kažkuo prastesnis už kitus, nors žmonės mėgsta taip teigti. Neva kasetės skirtos visai prasčiokams, CD yra šiek tiek geriau, o tada jau seka formatų karalius vinilas. Kol kasečių yra, kol jos groja, kol muzika jose įdomi, tol tai yra puiku. Be abejonės, kasetė yra pogrindinis formatas ir iš pogrindžio nebeišlįs, o tiesiog pamažu numirs, nes nepakaks kelių scenų, kad kasečių paklausa leistų dirbti fabrikams. O kol jų yra, tol džiaugiamės ir leidžiam kasetes toliau, ir klausom, kaip sukasi juosta. Štai kaip ir šįvakar.

Koks tavo santykis su muzikinėmis madomis? Iš tavo virtualių pasisakymų galima spręsti, kad tavo muzikinis akiratis yra gana platus, priešingai nei galėtų atrodyti atsižvelgiant į stereotipus apie sunkios muzikos propaguotojus. Kas dabar muzikoje vyksta įdomiausio? Kas labiausiai keičiasi, o kas stovi vietoje, ir kiek apskritai to stabilumo ar tų pokyčių reikia?

Pastaruoju metu aš taip toli nuo visų madų, kad net nebežinau, kas ir kaip. Vis dar populiaru perversijos ir offensive įrašai iš atitinkamų leidyklų. Vis dar populiaru „Posh Isolation“ ir skandinaviškas industrial. „Lust Vessel“ vis dar graibstoma, kaip ir kelios kitos leidyklos iš Azijos, greit patapusios kultinėmis. Kiek silpsta suomiško triukšmo populiarumas, bet nieko, čia tos nuolatinės bangos. O taip ir banguoja visas šis judėjimas. Išlaikai balansą tarp to, kiek išmeti muzikinės informacijos į viešumą, ir kiek žmonėms įdomu, gerai, kiek jie tavimi domisi. Perlenki lazdą arba dingsti metams – ir tu jau niekam neaktualus, tavo vietoje groja kiti. Atsiranda naujų projektų, kurie su trenksmu įžengia į sceną ir paskui kažkur dingsta. Yra tokių, kurie groja metų metus, leidžia įrašus, ir jie niekam neįdomūs. Dabar nedaug ką reiškia tavo muzikos kokybė. Daug svarbesni yra kiti faktoriai – leidykla, rekomendacijos iš tam tikrą vardą turinčių žmonių ir t. t. Žmonės seka vardais ir pranašais, kartais jų klauso aklai, bet taip buvo ir bus. Mąstyti ir vertinti pačiam niekas neprivers. O turint galvoje tai, kokie yra muzikos srautai ir kiek muzikos išleidžiama kasdien, tai net neįmanoma pasirinkti. Arba baksnoji aklai ir, žiūrėk, kartais pasiseka ir randi ką nors įdomaus, kartais ne. Tai tiesiog žaidimas.

Be tiesioginės muzikos kūrimo ir sklaidos veiklos, jau tapai ir savotišku įrašų ir ypač renginių apžvalgų autoritetu. Kiek pogrindinei scenai šito reikia? Kokia funkciją joje atlieka ar gali atlikti kritika, ir ar tos kritikos šiuo metu užtenka?

Atrodo, senokai berašiau apie kokį nors renginį. Šiaip tai yra lyg ir padėka organizatoriams. Nors kartais kritika priimama labai asmeniškai ir skaudžiai, bet man būtų apmaudu, jei rengčiau koncertą, galvočiau, patiko žmonėms ar nepatiko (vis tiek su kiekvienu neprišnekėsi, o draugai gal meluoja į akis), ir vietoj įvertinimo tesulaukčiau trijų „patinka“ mygtuko paspaudimų „Facebook“ ir vieno komentaro „buvo normaliai“. Tad nežinau. Vis tiek, buvo renginys, buvo kažkokie išgyvenimai, grupės grojo, dirva diskusijai, gal kažkokie minusai iš organizacinės pusės, gal juokingai lakstė bosistas, suvalgęs narkotikų, gal alų pilstanti blondinė ketvirtą kartą mėgino nusukti dvidešimt centų ir t. t. Na, tai įdomu juk. Ar neįdomu? Jei neįdomu, nieko baisaus. Man įdomu. Manau, scenai to reikia, taip ji auga. Kaip ir dėl kiekvienos recenzijos, atsiliepimo ar pan. Negi viską reikia tik skatinti ir glostyti, ir kaip psichiškai neįgaliam vaikui nuolat rodyti iškėlus nykštį, kaip čia viskas buvo super puper, ir koks tu geras žmogus iš tiesų? Kritika yra labai svarbi, nes jei žmogus nedurnas, jis pasitemps, atsižvelgs, pergalvos, kas ir kaip, kitą sykį sugros geriau arba nebegros niekada, parduos savo instrumentus, nusipirks dviratį bei prastoką fotoaparatą ir taps nelabai kam įdomiu fotografu, bet daug laiko praleis gamtoje važinėdamas dviračiu, todėl bus sveikas ir susilauks sveikų palikuonių. Na, niekad nežinosi, kaip jis iš tiesų pasielgs, bet faktas, kad kritika yra reikalinga, tik jos neužtenka.


Nuotrauka: Rūkana

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).