Kukurūzų vaikų dainos

Jurij Dobriakov

OBŠRR – Patogi gelmė (savilaida, 2012)
http://obsrr.bandcamp.com/album/patogi-gelm

Niekada nesupratau, kodėl mūsų visuomenėje vaikystė taip dažnai įsivaizduojama kaip minkštas, nerūpestingas ir idiliškas pasaulis. Vaikystė yra šiurpi kaip ta prieblandos valanda prieš pat saulės patekėjimą – prieš daugiau mažiau aiškų ir racionaliai sutvarkytą dienos gyvenimą. Bet net ir tame suvaldytame – suaugusiųjų – gyvenime kartkartėmis atsiveria plyšiai į aną svaigaus nerimo ir jaudinančio netikrumo jausmo gelmę, kurioje vis dar gali nutikti bet kas. Šiuos plyšius kartais užčiuopia arba atveria rašytojai (viliojanti ir grėsminga dauba Bredberio „Pienių vyne“), kino režisieriai (neatrakinamas penkių paauglių seserų pasaulis Sofijos Kopolos „Jaunosiose savižudėse“), menininkai ir muzikos kurėjai. „OBŠRR“ („Oranžinė bestija šiurkščiai ryjanti rytą“) riboto tiražo kasetė „Patogi gelmė“ yra toks plyšys, vedantis tiesiai į vaikiškų bruožų žvėries urvą.

Čia vaikiškas naivumas priartėja prie kliedėjimo, ir tampa aišku, kad tai – tik kitas Tanato šešėlyje užgimstančio libido veidas, kuris paskui persekioja visą gyvenimą prasiveržiančiomis vizijomis ir fantazijomis. Ir tas tarp gyvybės ir mirties balansuojantis libido tarpsta ne tik žmoguje, bet ir visoje žmogaus sukurtoje kultūroje. Tai gerai justi žinomų poetų sukurtose eilėse, kurios tampa „OBŠRR“ dainų tekstais, pavyzdžiui, Sigito Gedos „Jeronimo raudoje gegužės mėnesį“, supintoje su iki skausmo pažįstamu „Lambados“ motyvu, kuris čia yra sulėtintas lygiai tiek, kad atskleistų savo iki tol paslėptus šmėkliškus vidurius.

Apglėbk mane, vaikeli nemarus,
duok savo lūpas, lyg ugnies keru
perlietas būčiau, nebučiuok manęs,
išeisim į vejas sidabrines
ir gersim viską, kas yra mirtis,
kokia naktis, kokia graži naktis!..

Įvilkdamas tokius tekstus į šiurpiai infantilius ar autistiškai melancholiškus, kartais gamtiškai abejingus lo-fi garsus, OBŠRR vienvaldis kūrėjas Vytautas Pliadis lyg „tas, kuris vaikšto tarp kukurūzų stiebų“ iš Styveno Kingo romano „Kukurūzų vaikai“, diriguoja įsivaizduojamam pasaulyje be suaugusių (be racionalumo cenzūros) likusių ir sulaukėjusių vaikų chorui. Kartais tas tamsus infantilumas skleidžiasi tik kaip vaizduotės svaigulys, kartais iš tiesų savo skambesiu priartėja prie vaikiško balso („Valhala“), čia galbūt tapdamas net pernelyg iliustratyvus. Aštriau veikia tos dainos, kuriose riba tarp dienos šviesos ir šešėlių pasaulio, kuriame gyvena nematomi svirpliai ir kiti vabzdžiai, yra sunkiau apčiuopiama, ir dėl to tik labiau jaudinanti („Tarpinės stotys. Koma“, „Kūno mazgojimas“).

Šios muzikos geriausia klausytis vidurvasarį. Vasara taip pat nėra toks vienareikšmiškai šviesus metas, kaip gali atrodyti. Vasarą labiausiai jaučiama įtampa tarp gyvos gamtos bujojimo ir čia pat esančio mirimo. Pilnai pajusti šią priešpriešą kaip vienį gali tik vaikai ir galbūt seni žmonės. Pirmi dar geba suvokti save kaip to dalį, antri – jau geba. Vasara yra nemiga, karštligė, spiginančios saulės apakintų akių haliucinacijos, milžiniški šiurpūs naktiniai drugiai, aitrus, toksiškas lauko gėlių ir stovinčio vandens kvapas, už miesto plytintys abejingi laukai, kuriuose kažkas nuolat gimsta ir miršta, ir po akmeniu pavėsyje zujantys drėgnos žemės gyviai. Neveltui daugelio siaubo romanų ir filmų veiksmas vyksta vasarą. Visa tai neakivaizdžiai yra ir „OBŠRR“ garsuose.

Nesunku pastebėti, kad estetiškai ir tematiškai „OBŠRR“ kūryba artimiausia „Vilkdujai“. Tai nenuostabu – abiejų projektų autoriai ne tik groja kartu (Vytautas yra „Vilkdujos“ narys), bet turbūt ir gyvena toje pačioje naktyje. Visgi „OBŠRR“ yra labiau „dieninė“ šios pasaulėjautos pusė, tik tai toks dienos metas, kai saulė pasislepia už debesies, virš lauko praslenka neramus šešėlis, arba iš miško tankmės padvelkia nakties laukianti vėsa. Tai tarpinė stotis – diena, besiilginti nakties, vaikas-bestija, geidžiantis savyje numarinti civilizuotą suaugusįjį, arba dauba užmiestyje, kurioje jau baigiasi miestas, bet dar neprasideda laukinė gamta.

Net struktūriškai albumas keliauja per tas tarpines stotis; balsai mutuoja, dauginasi, kol galiausiai nugrimzta į triukšmo pelkę, kad vėl išnirtų, tarsi kažkas priešintųsi tam grįžimui į patogią gelmę. Lyrinis subjektas (jei čia toks yra, tai gali būti tik jau minėtas „kukurūzų vaikų choras“) ir klausytojas, keliaujantys gelmės ratais, patiria ribines būsenas ir ritualinius veiksmus (nuomaris, koma, kūno mazgojimas). Kiekviename rate šiek tiek mažiau dienos, šiek tiek mažiau suaugusiojo ego branduolio. Pastarojo atsikratoma, kad jo įsakmus tvarkdariškas balsas neužgožtų kukurūzų vaikų dainų ir nenutrauktų nekaltai žiauraus žaidimo lauko gelmėje, kurį žaidžia, pavyzdžiui, paaugliai Norberto Bisky paveiksluose. Ir kol trunka tos keturiasdešimt šešios prieblandos minutės, jis čia nelaukiamas.

Interviu su OBŠRR

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).