Karpatų egzotika lietuviškoje provincijoje

Jurij Dobriakov

Rumunija – Kiekvienas vaikas nori turėti žvėrį (2013)
http://rumunija.blogspot.com/p/muzica_26.html
https://archive.org/details/01RumunijaVaikas

„Rumunija“ yra ekstravagantiškiausia Lietuvos tamsesnės nepriklausomos muzikos scenos grupė. Ji yra keista visomis prasmėmis: pavadinimu (dauguma lietuvių turbūt geriau pažįsta Tailandą nei šią pakankamai netolimą Rytų Europos šalį), deklaruojama grupės lokacija (Radviliškis / Baukai / Ukmergė – anaiptol ne muzikinio gyvenimo centrai), instrumentuote (šalia įprastų tokiai muzikai elektroninių instrumentų ir gitaros skamba akordeonas ir trimitas), skambesiu (nenugludintas, agrarinis abstrakčiai „etninių“, psichodelinių, postindustrinių, postroko ir tamsaus postpanko elementų mišinys) sceniniu elgesiu (pavyzdžiui, frontmeno pabrėžtinai neemocionali laikysena ir rūkymas pasirodymų metu). Dėl šito keistumo bei „asocialios“ (pirmiausia informacine prasme) pozicijos „Rumunija“ yra ir vienas įdomiausių lietuviškų muzikinių projektų.

Tuo pačiu „Rumunija“ yra tai, ko, mano galva, Lietuvoje galėtų būti daugiau – savita ir aktyviai kurianti grupė iš periferijos. Lietuvos dydžio šalyje kaip tik tokiame kultūrinio atokumo kontekste ir galėtų gimti nestandartiniai dalykai, neturintys nei analogų, nei konkurentų (nes nemaža dalis didmiesčiuose gyvuojančių projektų, kaip bebūtų, visgi dažniausiai taiko į tarptautines tendencijas ir dėl to neturi ryškesnio veido, nors ir skamba formaliai labai kokybiškai). Atokumas yra gerai, ir „Rumunija“, kurios koncertai yra laukiami tiek didmiesčiuose, tik dideliuose vasaros festivaliuose, yra to patvirtinimas. Šiuo atveju atokumas dvigubas – tiek geografinis, tiek grupės pavadinime ir kai kurių įrašų kūrinių pavadinimuose naudojamoje rumunų kalboje užkoduotas mentalinis atokumas nuo visko, kas yra pažįstama lietuviui (iš kurio kyla ir suprantamas egzotiškumas). Tačiau nuoroda į Karpatų regiono etnokultūrą visgi labiau metaforiška – „Rumunijos“ kūryba neimituoja konkrečiai rumunų liaudies muzikos formų, o greičiau kuria transkultūrinę „etnopsichodelinę“ atmosferą, kuri, vėlgi, Lietuvos kontekste yra labai sveikintina ir skatina atidžiau permąstyti postfolklorinės ir neofolklorinės muzikos sampratą. Užtat patys lietuviški dainų tekstai (kurie yra labai svarbus visos „Rumunijos“ muzikos elementas) yra neklystamai aktualūs būtent lietuviškos provincijos gyvenimui ir jo dekadentiškai romantikai.

„Kiekvienas vaikas nori turėti žvėrį“ yra jau ketvirtas „Rumunijos“ įrašas, išleistas 2013 m., bet nemaža dalis jo garsų jau labai gerai pažįstami iš gyvų koncertų. Tai, beje, dar viena grupės stiprybė: sukurti akimirksniu atpažįstamas ir kažką miglotai artimo klausytojo smegenyse aktyvuojančias melodines-ritmines linijas, kurių repetityvumas galbūt labiausiai ir sieja „Rumunijos“ muzikos skambesį su tikrosios Rumunijos folkloro ritmika. Visų albumo kūrinių audinys yra maksimaliai tankus bei kinematografiškas, ir gimdo sutemų apgaubto atokaus kalvoto kraštovaizdžio vaizdinius. Tai, matyt, ir yra vidinė grupės narių Rumunija, kurią galima patirti ir Radviliškyje, Baukuose ar Ukmergėje. Albumo aukščiausi taškai – mistiška, beveik rytietiška „Pradžia“, kartu su kviestiniu vokalistu Armantu „Arma“ Gečiausku įrašyta tamsiai atmosferiška ir beveik agresyvi daina „Žvėris“, ir greitas postindustrinis-postpankinis šokių numeris „Pasiklydę“. Nors, tiesą sakant, klausytis šio albumo reikia būtent viso ir paeiliui – kaip prieblandos meto garsų kur nors Baukuose. „Rumunijos“ įrašai išlieka stabiliai geri, bet „Kiekvienas vaikas nori turėti žvėrį“ yra brandžiausias ir vientisiausias.

Su kuo galima būtų palyginti „Rumunijos“ muziką apskritai? Viena pakankamai absurdiška ir psichodeliška į galvą šaunanti analogija yra tokia: jeigu Borisas Grebenščikovas iš „Akvariumo“ gyventų Lietuvos kaime, valgytų haliucinogeninius grybus iš gretimo miško ir mažiau galvotų apie bodisatvas, bet išliktų toks pat ironiškai jautrus įvairių etninių tradicijų elementams, o jo asmenybėje švelniai išryškėtų tam tikri Šnuro iš grupės „Leningrad“ bruožai, galbūt gimtų kažkas panašaus. Bet iš tiesų lyginti su niekuo nereikia: „Rumunija“ iš lietuviškos provincijos yra absoliučiai savipakankama kaip geografinis-mentalinis kazusas.

Ar „Rumunijai“ ko nors trūksta? Mano galva, jiems trūksta platesnio žinomumo, kurio jie yra visiškai verti. Bet, kita vertus, tokiais atvejais visada suabejoju: ar platesnis žinomumas nesugriautų tos intrigos, kuri natūraliai gimsta, kai apie konkretų reiškinį gauni labai ribotą informaciją, o ir patį reiškinį gauni labai ribotomis dozėmis? Tada gali pasikliauti daugiausia tik pačiais garsais ir savo paties vaizduote, o muzikai tokia situacija yra turbūt dėkingiausia. Todėl tikriausiai reikia džiaugtis, kad „Rumunija“ dar nesumanė persikraustyti į sostinę, o lieka ištikima savo periferiniam kraštui, kuriame aktyviai veikia net ir organizacinėje srityje (pavyzdžiui, organizuoja savo ir kitų grupių koncertus Ukmergės autobusų stotyje). Kaip jau minėjau, šito Lietuvoje norisi matyti daugiau. Bet ir pamatyti „Rumuniją“ Vilniaus scenose norėtųsi šiek tiek dažniau.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).