Garso takelis nesukurtam mistiniam trileriui

Jurij Dobriakov

Seagull Overseas – While you plan it (Terror, 2014)
https://seagulloverseas.bandcamp.com/album/while-you-plan-it-2014

Vienas mano mėgstamiausių kinematografinių žanrų yra mistinis trileris. Tokiuose filmuose (pvz. „No Country for Old Men“, „The Badge“, „Mystic River“, „Gone Girl“, „Mystery Road“, „Nightcrawler“, „Traffic“ ir t. t.) svarbus ne tik įtemptas siužetas, bet ir tam tikri elementai, esantys labiau tarp pastarojo eilučių – baugi susvetimėjimo atmosfera, kažko bevardžio ir pavojingo alsavimas neišvaizdžiuose miestų ir priemiesčių užkampiuose, klampus egzistencinės dykumos ir nevilties pojūtis bei, žinoma, klaustrofobiški garsovaizdžiai, dar labiau visą tą baugumą sustiprinantys.

Kartais bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų šių filmų versijos, iš kurių būtų pašalinti visi veikėjai ir visas veiksmas, o būtų palikti tik keisti interjerai ir eksterjerai. Ir garsas. Man atrodo, tai būtų maksimalios koncentracijos mistinės dramos ekstraktas, kuriame išryškėtų visi svarbiausi atmosferos bruožai, kurie paprastai yra šiek tiek užgožti siužeto bei dialogų ir išlenda tik pro kinematografinio audinio plyšius.

Kita vertus, tokio mistinės įtampos distiliato funkciją gali atlikti ir filmo garso takelis, klausomas kaip atskiras kūrinys, o ne funkcinis vaizdo akompanementas. Vienas geriausių to pavyzdžių yra Cliffo Martinezo abstraktūs elektroniniai etiudai Steveno Soderbergho kriminalinei dramai „Traffic“. Jų galima klausytis ir nežiūrėjus filmo, ir vis tiek pilnai pajusti jo atmosferą. Tai, ko gero, geriausias įmanomas įvertinimas tokio „taikomojo“ žanro garsiniam kūriniui.

Panašiai veikia mįslingo ir nedažnai gyvai pasirodančio projekto „Seagull Overseas“ naujausias įrašas „While you plan it“. Kinematografiškas čia yra ir pats ūžiantis, tįsus, slogus, bet keistai į savo spąstus įviliojantis garsas, ir atskirų kompozicijų pavadinimai, akimirksniu sužadinantys bet kurio doro sinefilo vaizduotėje įsivaizduojamą kreivą, įtampos ir nežinios pritvinkusį siužetą, vykstantį bevardžio didmiesčio industriniuose ar gyvenamuosiuose (miegamuosiuose) priemiesčiuose. Labiausiai taip veikia albumo vidurys („Failed attempt to escape“, „Blizzard“, „Duct tape statue“, „Sunstroke“). Šiek tiek iškrenta iš šio tamsaus urbanistinio sunykimo konteksto paskutinė kompozicija, „Drown in whisper“, kuri veikia kaip atskiras kūrinys, tačiau tiek savo skambesiu, tiek lyrika (svajingu moterišku vokalu) atrodo pernelyg „konkreti“ viso albumo garsovaizdžio fone. Galbūt tai yra sąmoningas režisūrinis sprendimas, tačiau skambant šiam kūriniui nevalingai atrodo, kad klausomasi jau kito įrašo.

Minėtas kinematografiškumas nėra atsitiktinis. Žinau, kad vienas iš „Seagull Overseas“ kūrėjų, atsakingas už garsinę dramaturgiją, yra pagarsėjęs kaip įvairių keistų ir tamsių kino žanrų mėgėjas ir netgi devynerius metus tokius filmus apžvelgia tam skirtame tinklaraštyje. Taigi, per tą laiką iš visų matytų filmų tikrai turėjo susiformuoti toks mistinis trileris arba siaubo filmas, kuris pats dar nėra sukurtas, tačiau jau turi savo garso takelį ir, galima sakyti, jau egzistuoja kaip paveikių vaizdų seka pastarojo klausytojų vaizduotėje.

Šis reiškinys, kurį vaizdžiai iliustruoja „While you plan it“, yra ir įdomus, ir problematiškas. Nors jis demonstruoja, kad garso kūrinys gali egzistuoti kaip savarankiškas įsivaizduojamas vaizdas, paklūstantis tam tikriems vizualių žanrų kanonams ir iškart atpažįstamas kaip nurodantis į tam tikrus kinematografinius siužetus, tuo pačiu jis lyg ir primena, kad be vaizdo, net ir įsivaizduojamo, o ne matomo fiziškai, mes nebegalime. Garso ir kitokių disciplinų menininkas Andrius Rugys mėgina kalbėti apie garsuotę kaip alternatyvą jau tokiai įprastai vaizduotei, bet panašu, kad jos treniravimui reikia labai daug pastangų. Iš esmės girdėdami mes beveik visuomet matome. Net ir abstraktūs garsai gimdo beveik apčiuopiamus vaizdinius – tiek panašius į jau matytus realybėje ar (gal net dažniau) filmuose, tiek niekada niekur nematytus, bet kažkodėl įsivaizduojamus. Filmai apsigyvena mumyse, mes apsigyvename filmuose, kiekvienas klausytojas tampa koliažo principu dirbančiu vaizduotės ir atminties kadrų režisieriumi.

Tokie garso padiktuoti tik vaizduotėje egzistuojantys filmai, tiesą sakant, yra daug paveikesni už bet kuriuos realiai sukurtus. Jie yra išgryninti iki begalybės, sudurstyti iš rinktinių akimirkų ir vaizdinių, apsaugoti nuo banalių, nuviliančių siužetinių vingių ar žmogiškojo faktoriaus (aktorinės ir režisūrinės meistrystės netobulumų). Kiekvienas toks vaizduotės filmas yra geriausias, koks tik galėtų būti. Ne kartą esu suvokęs, kad egzistuojančiuose filmuose ieškau to paties keistos atmosferos grynumo, bet niekada iki galo nerandu. Nes garsas, kaip bebūtų keista, gimdo tobulesnius vaizdinius nei pats vaizdas.

Ir todėl aš tikiuosi, kad niekas nesukurs filmo „Seagull Overseas“ albumui „While you plan it“. Nes jis tikriausiai labai skirsis nuo to, kurį jau sukūrė garsinius signalus man nežinomais būdais interpretavusi mano paties vaizduotė, ir greičiausiai jam neprilygs. Geriau aš pats kursiu vis naujas jo versijas, o pasirodžius kitiems „Seagull Overseas“ įrašams – ir tęsinius. Apmaudu tik dėl to, kad šie kūriniai liks tik mano vidiniame kino archyve, ir niekaip negalėsiu jais pasidalinti su kitais. Bet tokia yra minėto tik garsų sukeliamų subjektyvių vaizdinių grynumo kaina.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).