Įspaudai melancholiškame kraštovaizdyje

Jurij Dobriakov

Skeldos – Įspaudai (Terror/Skeldos, 2014)
http://skeldos.lt/index.php?lang=lt&mID=14&id=1

Ištrauka iš albumo

Yra toks dalykas, kaip specifinė lietuviška melancholija. Ji atspindi Rytų Europos lygumoms būdingą temperamentą, kuris tuo pačiu yra ir šiek tiek šiaurietiškas. Šią melancholiją kartais galima labai lakoniškai išreikšti vos keliais kruopščiai parinktais arba nevalingai išjaustais žodžiais, pavyzdžiui: „miškais ateina ruduo“ arba „gyvenimas po klevu“. Kartais užtenka tik vieno žodžio, kuris sutalpina savyje ištįsą vietinę kosmogoniją, pavyzdžiui: „skeldos“. Tačiau geriausiai tą lietuvišką melancholiją atliepia kraštovaizdis ir muzika.

Lietuvos gamta yra iki skausmo graži, bet nieko egzotiškai ryškaus ir euforiško joje nėra. Jos grožis yra monotonijos grožis, sutaikantis su laiko tėkme ir metai iš metų mokantis pasikartojančio gimimo ir nyksmo ritmo. Tačiau net ir nykstant skirtingų metų laikų gamtos pavidalams visuomet lieka įspaudai. Jei ne pačiame kraštovaizdyje, žemėje, tai bent šį kismą kantriai stebinčio žmogaus atmintyje. Geriausia stebėti iš savo rankomis suręstos trobos pamiškėje, kaip tai darė begalinis skaičius primirštų protėvių. Tačiau miesto gyventojui šis, atrodytų, paprastas veiksmas neretai yra per didelė prabanga, tad tiks ir „vidinė troba“.

Dažnai pagalvoju: ar tai tas kraštovaizdis formuoja lietuvišką sakraliai kaimišką pasaulėjautą, kuri ataidi net ir tame, kuris niekada kaime negyveno, ar, atvirkščiai, kažkoks pačioje lietuviškoje kultūroje užkoduotas regėjimo būdas „perskaito“ šią gamtą taip ilgesingai nuo pačių archaiškiausių laikų? Greičiausiai abi pusės palieka įspaudus viena kitoje, šiandien lygiai kaip ir prieš tūkstantį metų.

Galvodamas apie tai priartėju ir prie klausimo, kas yra folkloras arba liaudies muzika. Įprastai tai suvokiama kaip kažkas priklausančio išimtinai ikimoderniai praeičiai, virtusio muziejine vertybe arba geriausiu atveju rekonstrukcijų objektu. Tačiau jei kalbame apie tą kraštovaizdžio pajautą, nėra jokios priežasties neigti, kad naujų technologijų pagalba kuriama drone/ambient muzika išreškia tas pačias būsenas gamtos akivaizdoje, kaip ir dainos bei tradicinių instrumentų garsai prieš šimtmečius. Todėl debiutinėje Vytenio Eitminavičiaus projekto „Skeldos“ kasetėje lėtai judantys garsovaizdžiai yra ne kas kita kaip šiuolaikinė liaudies muzika. Skirtumas yra tik instrumentuotėje ir tame, kad ji turi konkretų autorių. Tačiau net ir autoriaus balsas čia skamba taip, tarsi būtų kolektyvinis gamtos suburtų atsiskyrėlių arba net paties kraštovaizdžio balsas.

„Skeldos“ tamsios postfolklorinės muzikos scenoje seniai nebėra naujiena ir reguliariai pasirodo daugelyje svarbiausių tokios muzikos renginių. Tačiau drįsčiau teigti, kad tik pastaraisiais metais šis projektas pagaliau užėmė savo vietą scenos viduje. Anksčiau jo muzika buvo kiek labiau nuspėjama žanro rėmuose ir kiek mažiau įsimenama, metaforiškai kalbant, mažiau gyva. Su laiku atsirado daugiau instrumentų (ypač džiugu dėl dumplinių – atrodo, be „Skeldų“ šioje scenoje juos naudoja tik „Rumunija“), akivaizdžiai didesnis pasitikėjimas ir tikėjimas, gyvas balsas – ir štai, „Įspaudų“ norisi klausytis be perstojo, nepastebint slenkančio laiko, o kiekvienas pasirodymas tampa mažu, bet reikšmingu įvykiu.

Debiutinė kasetė svariai įtvirtina šį naują etapą – net ir tokiais fiziniais elementais, kaip rankų darbo medžiaginiai kasečių (jų išleista šimtas vienetų) įdėklai su tikru vaško įspaudu. Viskas pagal geriausias „pasidaryk pats“ andergraundo tradicijas. Beje, šiais metais „Skeldos“ jau spėjo išleisti antrą įrašą pavadinimu „Aviliai“ kartu su kita žinoma eksperimentinės muzikos scenos veikėja Daina Dieva, kuris bus aptartas netolimoje ateityje. Atskiro aptarimo laukia ir jau seniai gyvuojanti lietuviška noize ir eksperimentinės muzikos leidykla „Terror“, kuri kartu su pačių „Skeldų“ naujai įkurta savilaidos platforma ir išleido debiutinę kasetę. Dar kartą noriu pakartoti, kad tik tokios nedidelės, galbūt kažkieno akimis netgi marginalinės iniciatyvos palaiko nepriklausomą ir neformalią kultūrą gyvą.

Galima būtų išvardinti nemažai grupių, kurių muzikai gimininga „Skeldų“ kūryba. Tačiau tai yra visiškai netikslinga. Šie garsai gimė konkrečiame kraštovaizdyje ir pirmiausia nurodo būtent į jį. Kaip skelbia prierašas prie leidinio duomenų, „albumas sukurtas supant Lietuvos medžiams“. Tiesą sakant, tai yra man artimiausia ir suprantamiausia patriotizmo forma – tyli, meditatyvi, monotoniška kaip ir pati Lietuvos gamta.

Jei pastarosios monotonija atrodo nuobodi, neverta klausytis ir šios muzikos. Ji yra ne apie įvykius, o apie tėkmes, apie nyksmą, kuris visgi nevyksta be pėdsakų ir galiausiai vėl virsta gimimu. Taip sluoksniuojasi gamtos procesų įspaudai ir prisiminimai, taip persikloja ir triukšmingi, bet švelnūs garsų srautai. Šios muzikos neįmanoma paskubinti, kaip ir „miškais ateinančio“ rudens, žiemos ir kitų metų laikų. Ji turi savo nenuginčijamą tvarką, kaip ir tas neskubus, melancholiškas gyvenimas po klevu – nesvarbu, ar tikroje, ar tik vidinėje troboje.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).