Lopšinės nebegalintiems užmigti

Jurij Dobriakov

Arturas Bumšteinas – Sleep (An Attempt at Trying) (Bôłt Records, 2013)
http://bumsteinas.bandcamp.com/album/sleep-an-attempt-at-trying

Rašau šį tekstą, kai turėčiau miegoti. Bet normalus miego ritmas seniai prarastas. Tai nebėra įprasta nemiga, greičiau savita estetinė-egzistencinė būsena. Būdas neprarasti budrumo net tada, kai merkiasi akys. Nuolatiniame nemiegojime yra šiokių tokių sadomazochistinių elementų. Jis panašus į sąmoningą malonumo atidėliojimą, kuris ilgainiui pats virsta savotišku malonumu. Galiausiai ateina akimirka, kai suvoki, jog miegoti jau bet kuriuo atveju per vėlu, ir šią naktį tai ir vėl neįvyks, kad ir kiek pailsėjusios sąmonės reikalaujančių darbų lauktų rytoj. Šioje nakties vietoje dera įsijungti Arturo Bumšteino eksperimentinę radijo siuitą „Sleep (An Attempt at Trying)“.

Šis įrašas yra minėto suvokimo himnas, persmelktas visiems chroniškai nemiegantiems pažįstamos pakilios rezignacijos. Klausydamasis jo suprantu tai, ką seniai nujaučiau: sąmoningas nemiegojimas yra moralinė kategorija. Nemiegodamas tada, kai yra priimta miegoti, jautiesi patiriantis kažką, ką praleidžia miegantys. Nemiegotos nakties mintis ir patirtis, žinoma, galima bandyti kažkokia forma perteikti, bet sistemingą miegą praktikuojantys to veikiausiai nesupras. Supras tie, kurie reguliariai išlaukia vilko valandos.

Šiuo atveju aš, nemiegantis klausytojas, suprantu nemiegančio kompozitoriaus Bumšteino būseną. Atpažįstu ją kiekvienoje natoje, atpažįstu netgi pačiame pasirinktame radijo siuitos žanre. Radijo siuita, radijo pjesė arba radijo spektaklis man visada buvo būtent naktiniam klausymuisi skirti formatai. Apskritai, pati radijo medija man yra glaudžiai susijusi su tamsiuoju paros laiku, su tuo naktiniu susitelkimu, kai nebeblaško nei regimieji impulsai, nei kiti žmonės. Dieną radijo garsas pasmerktas būti fonu. Bet naktį jis iš tiesų išsiskleidžia ir atgyja, užpildo visą vidinę erdvę. Paauglystėje mėgdavau naktį užsidėti ausines ir iki paryčių klausytis įvairių radijo stočių transliuojamų laidų. Tuomet net muzika, dienos metu atrodžiusi visiškai įprasta, skambėdavo nepalyginamai intymiau, sukeistintai. Panašu, kad toks keliavimas radijo bangomis artimas ir Bumšteinui, nes jam pavyko sukurti optimalią programą naktiniam radiofoniniam budėjimui.

Ši (ne)miego siuita sukurta Vokietijos radijo Kultūros kanalo (Deutschlandradio Kultur) užsakymu, bet skamba taip, lyg būtų netyčia aptikta bevardėje kokio nors nedidelio laisvamaniško JAV koledžo radijo stoties eteryje. Jos atmosferai nusakyti tiktų frazė obscure music (apytiksliai: neaiškaus žanro, sunkiai klasifikuojama muzika). Galbūt neatsitiktinai „Sleep (An Attempt at Trying)“ manyje gimdo asociacijas su keistokais, minimalistiniais ir aiškiose „dieninėse“ koordinatėse netelpančiais amerikiečių kompozitorių kūriniais, somnambuliškai levituojančiais kažkur tarp avant-, pop, world, improv, ambient ir t. t.: Clive’o Wrighto ir Haroldo Buddo bendrais albumais, Bobby’io Previte’o „The 23 Constellations of Joan Miró“, Jono Hassello konceptualiais įrašais, gal netgi kinematografišku Johno Zorno garso takeliu „Filmworks X – In the Mirror of Maya Deren“. Savo forma Bumšteino siuita man siejasi ir su ūkanotu kito amerikiečio Alvino Currano radijo koncertų ciklu „Maritime Rites“ – abu kūriniai sukurti radijui, turi kompozicijas vienijančią teminę giją, naudoja lauko įrašus ir įtraukia kitus stiprius kūrėjus ir atlikėjus.

Bet yra ir kitas asociacijų vektorius – library music (muzika, kuriama iš anksto taikomiesiems tikslams: filmų garso takeliams, reklamoms ir t. t.). Šios asociacijos greičiausiai kyla todėl, kad Bumšteinas kaip atspirties tašką ir garsinę žaliavą savo siuitoje naudoja būtent įvairiose vietose įsigytus taikomojo pobūdžio muzikinius įrašus, skirtus užmigimui palengvinti. Pastarieji savo tiesioginės funkcijos neatliko, nes kompozitorius taip ir neužmigo ir pavertė juos savo nemigos pagrindu, bent jau tam tikram laikui. Ši desperatiškai užmigti bandančiųjų biblioteka, patyrusi įvairias transformacijas Bumšteino rankose ir susipynusi su Kyrre Bjørkåso balsu bei pakviestų instrumentalistų (dažnų autoriaus bendrakūrėjų) improvizacijomis, pavirto lopšinėmis nebegalintiems užmigti.

„Sleep (An Attempt at Trying)“ yra autobiografiškas, autoreferentiškas ir autoironiškas įrašas. Autobiografiškas dėl jau minėto temos artumo pačiam autoriui. Autoreferentiškas todėl, kad pats įvairiais būdais nurodo į savo viduje slypinčius prieštaravimus (pavyzdžiui, pavadinime užkoduotas „bandymo bandyti užmigti“ oksimoronas, arba vokalisto imperatyvas, kuris tai ragina eiti gulti, tai reikalauja būdrauti). Autoironiškas todėl, kad visa kartu leidžia nutuokti, jog autorius puikiai supranta nemiegančiojo ir neužmigsiančiojo padėties tragikomiškumą. Miegoti kažkada reikės. Bet dabar, kai tai padaryti socialiniu aspektu būtų lyg ir patogiausia, miegoti nepavyksta. Belieka šį nesėkmei pasmerktą bandymą estetizuoti. Su kiekviena nakties valanda vis labiau prarandi sinchronizaciją su tais, kurie ryte atsikels, su kiekviena perklausa vis labiau nugrimzti į būseną, kuri jiems bus vargiai suprantama.

Bumšteinas nemiega kartu su keliais kitais, kaip ir dažniausiai. Apskritai, jis yra turbūt daugiausiai bendradarbiaujantis lietuvis kompozitorius, mokantis paleisti sudėtingą muzikinės sąveikos mechanizmą tokiu būdu, kad kontroliuotų visą vyksmą kaip visumą ir tuo pačiu būtų tarsi fone, šešėlyje. O jo kūrybos tempai ir apimtys liudija, kad miego jo gyvenime tikrai nedaug. Kol kas atrodo, jog klausytojui tai į naudą. Tuo tarpu aš galiu baigti šį tekstą, kol dar nepradėjo švisti ir „Sleep (An Attempt at Trying)“ neprarado savo užmigti neleidžiančio poveikio.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).