Ko klausysimės kitose galaktikose?

Jurij Dobriakov

Stellardrone – Light Years (Energostatic, 2013)
http://www.energostatic.com/stasis017.html

Kosminė ambient stiliaus muzika nėra labai patogus analizės ar recenzavimo objektas. Visų pirma todėl, kad formaliai ji yra pakankamai konservatyvi ir nelabai atvira ypatingoms naujovėms. Yra labai aišku, ko iš jos tikimasi („nežemiškų“, neaprėpiamas erdves vaizduotėje gimdančių didingų atmosferų), ir toliau ji nemėgina žengti. Todėl ir individualų, atpažįstamą skambesį išvystyti sugebėjusių kūrėjų šioje scenoje yra labai nedaug (gerokai kitokia situacija yra tamsesnės ir labiau su kitų muzikinių srovių elementais maišytos tamsesnės darkambient muzikos sferoje).

Tiesą sakant, „kosminė“ elektroninė muzika skamba daugiau mažiau taip pat, kaip skambėjo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntajame dešimtmetyje, kai kosmosas taip pat užėmė nemažą kolektyvinės fantazijos plotą (nors absoliuti dauguma jaunų šiandieninių ambient kompozitorių visgi vargu ar pasiekia geriausių Klauso Schulze, „Popol Vuh“, „Kluster“ ir kitų kosmische vokiečių laikų lygį). Kodėl „taip pat“? Todėl, kad panašu, jog įžengiame į naują „kosminę erą“ ir galime stebėti mutavusios new age ideologijos sugrįžimą.

Interneto, 3D kino ir skaitmeninės NASA komunikacijos su plačiąja visuomene epochoje kosmoso ilgesys, žinoma, yra jau visai kitoks nei tas, kuris ištiko Vakarų pasaulį po žlugusių šeštojo dešimtmečio pabaigos vilčių sukurti naują visuomenę savoje planetoje. Šiandien „naujosios eros“ mentalitetas daug labiau pasireiškia pasąmoniniu tikėjimu, kad gerokai per tą laiką išsivystęs mokslas visgi leis mums anksčiau ar vėliau atsiplėšti nuo Žemės, apgyvendinti kitas planetas ir patirti kosmoso didybę. Apie tai kalba techno-filosofai ir mąstytojai futuristai, prie to mus pratina mokslinės fantastikos blokbasteriai, žiniasklaida įrašo kosmosą ir įvairius jo kūnus į mūsų kasdienybę (pavyzdžiui, transliuoja vaizdus iš Marso, praneša, kad ant Čuriumovo-Gerasimenkos kometos sėkmingai nutupė zondas, arba demonstruoja, kaip ši kometa „skamba“). „Kosminė“ muzika taip pat fantazmiškai įjautrina mus kosminių odisėjų nuojautoms.

Pasakyti kažką konkretaus apie patį šios muzikos turinį nelengva. Kaip sakiau, jos kodai yra aiškūs ir akimirksniu atpažįstami. „Stellardrone“, turbūt geriausiai užsienyje žinomas lietuvis ambient kūrėjas, šių kodų pramoko tobulai. Gal net pernelyg. Tos akivaizdžios nuorodos į įsivaizduojamą įgarsinamą objektą viskame – nuo kompozicijų pavadinimų iki vizualinių motyvų apipavidalinime – paverčia visumą šiek tiek kičine. Muzika taip pat yra labai atpažįstama ir dėl to įgyja kone taikomąjį pobūdį, nors visgi reikia konstatuoti, kad iki tiesiog relaksacinių „muzikinių tapetų“ jai yra toli.

Taigi, geriau būtų pakalbėti ne apie pačią „Stellardrone“ muziką, bet apie tai, kokio pobūdžio „kosmizmą“ ji komunikuoja. Visu pirma, žinoma, suprantama, kad elektroninė muzika dėl savo „nežemiško“, „neorganinio“ skambesio natūraliai kelia asociacijas su viskuo, kas tiesiogiai mūsų patyrimui beveik neprieinama. Kosminė erdvė yra vienas iš tokių dalykų, kuriuos mes (išskyrus profesionalius astronautus ir turtingus kosminius turistus) galime tik įsivaizduoti, bet kažkokiu būdu „žinome“, kokį jausmą ji turėtų gimdyti, ir kaip ji turėtų skambėti. Dabar sunku pasakyti, kas buvo pirmiau: ar įsivaizdavimas, kokia turėtų būti „kosminė muzika“, kad išreikštų kosmoso genius loci, ar jos pačios primestas suvokimo automatizmas, siejantis būtent tokius garsus su tuo „kosminiu jausmu“. Tikėtina, kad arčiau tiesos yra antras variantas, ypač turint galvoje tai, kad kosmose apskritai tradicine prasme girdimų garsų nėra. Ir toks stereotipizuotas kosmoso įgarsinimas, kalbant atvirai, jį kažkiek subanalina, net jei kaip fonas jis veikia ir visai neblogai.

Vienas genialiausių meninių sprendimų man yra Stanley'io Kubricko nutarimas naudoti savo „Kosminėje odisėjoje“ (turbūt geriausiame ir sąžiningiausiame filme apie kosmosą, neeksploatuojančiame pastarojo kaip stereotipinės temos) ne elektroninę, o klasikines ir šiuolaikines orkestrines kompozicijas, tiek manieringai lengvas (Strausso „Žydrasis Dunojus“), tiek abstrakčiai šiurpias (Ligeti'o „Atmosferos“). Nuo to laiko, kai pamačiau šį filmą, kosmosas man skamba būtent taip – ta prasme, kad jis gali skambėti kaip tik nori, nebūtinai būdamas pririštas prie konkretaus skambesio, kuris, deja šiandien beveik išimtinai su juo asocijuojasi.

Tam tikra prasme tai yra kosminis romantizmas, kuris nevalingai prasiveržia tiek panašioje ambient muzikoje, tiek ir masinei žiūrovų auditorijai skirtuose filmuose apie kosmoso užkariavimą, kurių pastaruoju metu pastebimai daugėja (pavyzdžiui, „Tarp žvaigždžių“). Pagrindinis ideologinis tokio romantizmo turinys yra tikėjimas, kad a) anksčiau ar vėliau žmonija turės pagalvoti apie kitų planetų kolonizavimą, b) technologijų raida mums leis tai padaryti, c) nepaisant visai kitokių sąlygų mes gyvensime ten taip pat, kaip gyvenome Žemėje, ir mums rūpės daugiau mažiau tie patys dalykai. Kitaip tariant, šio romantinio kosmizmo pamatas yra tas pats, kurį galima užčiuopti didžiojoje dalyje šiandieninės kultūros ir ideologijos: „Viskas radikaliai pasikeis, bet viskas bus taip pat.“ Pokyčiai be pokyčių, daugiau to paties, tik kitur.

Kaip tik tokio įsisąmoninto požiūrio iliustracija iš dalies yra ir „Stellardrone“ kosminė muzika, kuri vaizduoja kosmosą kaip kažką jau apriori prijaukinto ir sukultūrinto žmogiškoje vaizduotėje. Negyvenama neaprėpiama erdvė staiga tampa jaukiais „namais“, kažkuo, kas nuteikia svajingai melancholiškai, kas yra jau beveik labai arti tiek fiziškai, tiek metafiziškai. Maždaug toks pat buvo ir ankstesnės new age epochos ideologinis turinys. Nepaisant didingai skambančių kompozicijų pavadinimų, kosmoso svetimumas ir neprieinamumas sąmonei yra redukuojamas iki kažko neproblemiško ir netgi kiek banalaus. Iš kosmoso yra atimamas jo radikalumas (kas, tiesa, šiandien vyksta ir su daugybe kitų dalykų).

Tai nereiškia, kad visi turėtų tą radikalumą akcentuoti ir bandyti išreikšti, bet akivaizdu, kad dominuojanti tendencija yra posūkis į romantizavimą ir gan sentimentalų „nukenksminimą“, viską pritempiant prie jau gerai žinomos antropocentrinės perspektyvos. Jeigu tokia muzika apeliuoja į ateitį ir tapimą naujos kosminės eros garso takeliu, panašu, kad kosmoso kolonizavimas bus pakankamai nuobodus dalykas. Tampa akivaizdus daktaro Snauto iš Tarkovskio „Soliario“ teisumas, kai jis sako: „Mes nenorime užkariauti jokio kosmoso. Mes norime išplėsti Žemę iki jo ribų.“ Nuspėjamas ambient muzikos kosmizmas – tos pačios žemiškos projekcijos svajojant apie Visatos didybę produktas.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).