Vilkdujos nakties viduje

Jurij Dobriakov

Vilkduja – Viduje (2012, savilaida)
http://vilkduja.bandcamp.com/album/viduje

Retas lietuviškos tamsios muzikos scenos gerbėjas nėra girdėjęs keistai artimo žodžio „Vilkduja“ ir tų garsų, kurie už šio žodžio slypi. Šiandien minėtoje scenoje pakanka įdomios ir originalios kūrybos, bet „Vilkduja“ vis tiek yra į nieką nepanašus atskiros klasės reiškinys, nors ir įleidęs šaknis į patį tos bendruomenės dugną. Ir todėl šis Povilo Vaitkevičiaus projektas yra vertybė ne tik konkrečios muzikinės subkultūros mikrokosmo, bet ir apskritai visos lietuviškos nepriklausomos muzikos kontekste.

Kai reiškinys į nieką nepanašus ir nėra lengvai kataloguojamas stilistinėje sistemoje, požiūriai į jį dažnai būna radikaliai skirtingi – viename jis absoliučiai nerezonuoja, kitas jame randa organišką ir nebeatsiejamą savo pasaulio tęsinį. Norint suprasti „Vilkdujos“ muziką ne vien formaliai, reikalingi ne tik specifinis skonis ir muzikinės krypties kanonų išmanymas, bet ir atitinkama vidinė erdvė, koncentruota tuštuma, kurią ta muzika galėtų užpildyti. Reikalinga ir tai, ką galėtume pavadinti nakties alkiu.

Rašyti vieno atskiro „Vilkdujos“ albumo recenziją beveik beprasmiška, nes šios muzikos pasakojimas į albumo formatą netelpa. Kitaip tariant, projekto leidiniai nėra koncepciniai ir nesisuka aplink vieną kompozicijas apjungiančią temą. „Viduje“, „Nežinau“ (2010) ir „Vakar duona“ (2008) (iš dalies ir gerokai kitoks 2001 m. įrašas „Prieblanda. Ir žemės arbata“) yra neišskiriami tos pačios vilko valandos sagos posmai. Todėl bemaž viskas, kas yra pasakytina apie „Viduje“, gali būti pasakyta ir apie ankstesnius albumus.

Daug kalbėti apie pačią muzikos formą taip pat nėra labai prasminga. Užteks pasakyti, kad joje vyrauja gana sunkiasvorės, bet tuo pačiu dekadentiškai melancholiškos ritmų kilpos, tamsios sintetinės melodinės linijos, stingdančios kosmogoniškos atmosferos, kartais prasiveržianti beveik militaristinė pompastika su ironišku užtaisu, nemažai new wave / post-punk / post-industrial atspindžių ir, žinoma, centrinis elementas – balsas. Bet apie jį vėliau.

Svarbiau pamėginti aprėpti tą vaizdiniją, kuri gimsta „Vilkdujos“ muzikos ir žodžio sandūroje, nes būtent šiame taške ir įvyksta įsiskverbimas į minėtą klausytojo vidinę tuštumą, trokštančią būti užpildyta. Šiandien, kai viskas turi būti lengvai išverčiama į tarptautines kalbas, orientacija į lietuvių kalba skambantį pasakojimą (nors kartais „Vilkdujos“ tekstai ir dainų pavadinimai nuskamba ir išgalvotomis kalbomis) galėtų pasirodyti nelabai dėkinga, ir išties teko susidurti su tuo, kad užsieniečiai klausytojai, išgirdę „Vilkdują“, teigia, kad žodžių nesupratimas šiek tiek apsunkino muzikos suvokimą. Bet tai yra faktas, su kuriuo reikia susitaikyti – „Vilkdujos“ tekstus reikia girdėti ir suprasti pažodžiui (turiu galvoje ne pažodinį perskaitymą, o įsiklausymą į kiekvieną žodį).

„Vilkdujos“ lyrika kiekviename albume vis labiau išsišakoja ir tampa vis labiau daugiasluoksnė ir alegoriška. „Viduje“ ji yra pasiekusi savo brandą, nors galbūt dėl to ir tapusi kiek mažiau stebinanti. Kartais gali pasirodyti, kad žodžiai ir vaizdiniai yra jungiami beveik atsitiktinai (gal net chaotiškai ir su pabrėžtinai poetišku patosu), bet sistema čia yra lygiai taip pat, kaip ir absurdo poezijoje ar mitologinėje vaizduotėje; ji yra ne formali, o intuityvi. „Vilkdujos“ vaizdinių visatą labiausiai maga palyginti su „Current 93“ sielos Davido Tibeto ar „Coil“ puolusio angelo Jhonno Balance'o tamsiu misticizmu ir kriptopoetika. Tačiau tik pagal (a)logiką, o ne turinį. Povilo Vaitkevičiaus tekstų turinys savo pasaulėvaizdžiu yra giliai lietuviškas, nors juose nerasime konkrečių lietuviško folkloro motyvų ar liaudies dainų citatų. Bet atspirties taškas čia neabejotinai yra folklorinė kolektyvinės pasąmonės teritorija, perleistą per asmeninį psichodelinį filtrą, sutrupinta į pavienius ženklus – mėnulį, ragaišius, akivarus, gerves – ir perkelta į belaikę erdvę.

Toje anachronistinėje erdvėje, pasaulio naktyje, didžiąja dalimi ir slypi „Vilkdujos“ naktinio pasaulio patrauklumas. Prieblandoje viskas susimaišo – čia pat ir minėta abstrakti archaika, ir kone stimpanku dvelkianti atmosfera, ir devinto dešimtmečio tamsios gitarinės-sintezatorinės muzikos splinas, ir beveik kaimiškas okultizmas, ir dar kažkoks sunkiau apčiuopiamas kosminis jausmas. Kalbant „Vilkdujos“ žodžiais, tai yra utopija, į kurią galima įkristi ir kurioje galima nusnūsti. Sapno logikos pajautimas čia labiausiai ir pravers.

Ne mažiau sunkiai apibrėžiamas ir sapniškai skylantis yra ir „lyrinio subjekto“ būvis. Šalia vienumos vis šmėkšteli Kito galimybė. „Leisk vadint tave gentainiu“ – „dovanok man akivarus“ – „aš esu tau neatnešto pyrago dalis“ – „ši laukymė žvelgia į tave“ – „mano laivai tavo dugne“ – “mes esame oreiviai“. Tame plūduriavime tarp „aš“, „tu“ ir „mes“ yra ir ilgesys, ir kvietimas, ir galbūt netgi kreipimasis į klausytoją. Ir būtent balsas, kartais labiau, kartais mažiau artikuliuotas, nutiesia oro tiltus tarp buvimo savyje ir buvimo kartu.

Balsas „Vilkdujos“ dainose išnaudojamas turbūt pilniausiai visoje Lietuvos post-industrial muzikos scenoje. Nepaisant to, kad jis dažnai yra apgaubtas garso efektų, neretai pasirodo ir praktiškai gryna, neapdorota forma. Ir tai yra būtent dainavimas tikrąja to žodžio prasme, o kompozicijos yra gerąja prasme tradicinės dainos. Nemažos dalies dainų tekstai jau po kelių perklausų išmokstami mintinai ir įstringa galvoje ne prasčiau nei radijo formatui pritaikyti šlageriai. Galbūt todėl „Vilkdujos“ kūryba kartais primena išvirkščiąją, tamsiąją estrados (ar kabareto) pusę – arba estradą paraleliniame, daug labiau pasvirusiame pasaulyje.

Tuo pačiu reikia pasakyti, kad „Vilkdujos“ pasaulyje kažkokiu būdu išliko iki-internetinio kasetinio pogrindžio (su visu produktyviu informacijos deficitu, apleistom erdvėm ir „pasidaryk pats“ estetika bei etika) dvasia. Akivaizdu, kad „Vilkdujai“ nelabai rūpi, koks dabar dešimtmetis, ar koks skambesys dabar yra geidžiamiausias Lietuvoje ir „užjūryje“. Tai dar vienas anachronistinis elementas, kuris anaiptol nepaverčia „Vilkdujos“ kūrybos neatitinkančia laikmečio dvasios, o kaip tik priešingai – kuria paralelinį, tik „Vilkdujos“ vidinį pasaulį atitinkantį laikmetį, kuris 2014 m. atrodo toks pat aktualus ir „dabartinis“, kaip ir 2012, 2010 ar net 2001 m. Pramanytam mitologiniam laikui, pagal kurį ir yra organizuota „Vilkdujos“ visata, šiuolaikinės tendencijos negali turėti apčiuopiamos įtakos.

O „Vilkdujos“ nesibaigiančios nakties viduje egzistuoja savos tendencijos – ataidintys motyvai, pasikartojantys ir mutuojantys ženklai ir kartais atskleidžiamos vidinės logikos fragmentai, kurie gali būti suvokti ir kaip instrukcija klausytojui: „apie pradžią ir pabaigą pasakyta tik tiek, jog nėra nei pradžios, nei pabaigos“ – „tame nėra jokios paslapties, ir tai didžiausia paslaptis“. Pagal šią logiką norėtųsi parašyti ir recenziją, bet padaryti tai geriau už pačią „Vilkdują“ vargu ar pavyktų.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).