Ar kompozitoriams reikalinga kritika?

Mindaugas Urbaitis, Šarūnas Nakas

Šarūnas: Iš pirmo žvilgsnio, kritika yra tarsi šalia kūrybos – tai kūrybos komentavimas ir interpretacijos, užtat galima suabejoti, ar ji tiesiogiai veikia kompozitorius. Populiarus požiūris teigia, kad kompozitoriai kuria muziką ir patys ją geriausiai supranta, todėl kritika jiems visiškai nereikalinga. Ar tam galima pritarti?

Mindaugas: Galima dvejopai žiūrėti į tai, kaip kompozitoriai suvokia savo muziką. Aš iš dalies sutikčiau, kad kompozitorius turėtų suvokti ir suvokia, ką jis sukūrė, tačiau žvilgsnis iš šalies, kūrinio patalpinimas į tam tikrą kontekstą jį suvokiant yra labai svarbus. Faktiškai, tokioje pozicijoje yra visi kiekvieno naujo muzikos kūrinio klausytojai – jie atsiduria tarsi kūrinio sukūrimo proceso išorėje, bet ne jo viduje, jie nėra vidiniai jo dalyviai. Tačiau kiekvienas iš jų klausydami nevalingai susieja girdimą muzikos kūrinį su savo patirtimi, išgyventa klausant kitų – panašių ar skirtingų – muzikos kūrinių, ir tarsi patalpina juos į skirtingus kontekstus. Tokiu būdu, atsiranda aibė skirtingų to paties muzikos kūrinio suvokimo rakursų, o kritikas yra vienas iš tų suvokėjų. Bet kodėl vieno muzikos kūrinio klausytojo nuomonė turėtų būti svarbesnė nei bet kurio kito – vien dėl to, kad jis profesionalas? Aš taip nemanau. Ir nemanau, kad koks nors kompozitorius keistų ką nors savo kūrinyje ar net būtų pajėgus keisti, atsižvelgdamas į kritikos nuomonę.

Šarūnas: Kritiko rolė labai panaši į žurnalisto rolę visuomenėje. Žurnalistika dažnai apsiskelbia esanti ketvirtoji valdžia, tačiau visad užmiršta pridurti, kad ji yra savavališkai pasiskelbusi valdžia, kurios niekas nerinko ir kuriai tos valdžios niekas nedelegavo. Taip sakant, žurnalistika pati prisiima tam tikras pareigas, o kaip jas vykdo – tai labiau pačių žurnalistų sąžinės reikalas. Matome, kad žurnalistinių tekstų kokybė svyruoja nuo gilių ir padorių tekstų iki paviršutiniškų ir kiršinančių žmones.

Mindaugas: Kodėl aš manau, kad pats kompozitorius turėtų būti geriausias savo kūrinio suvokėjas ir jo kritikas? Joks kritikas neturi nei tiek laiko, nei galimybių, nei noro įsigilinti į kokį nors kūrinį, kiek įsigilina jį rašydamas pats kompozitorius. Ir net jei ištinka vienokia ar kitokia kūrybinė nesėkmė, net ir tuo atveju kompozitorius gali suprasti geriau, ką jis padarė ne taip, kodėl rezultatas ar klausytojų reakcija į kūrinį yra vienokia ar kitokia, kodėl suvokimo metu kūrinyje išryškėjo vienokios ar kitokios, kūrinio rašymo metu gal neįvertintos, jo savybės.

Šarūnas: Ar nemanai, kad nuo pat pradžių mūsų pokalbis slysta viena nuožulnia plokštuma? Juk kompozitorius labiau už kitus suvokia, ką, kodėl ir kaip kuria, todėl esmingiau jam niekas ir negali pagelbėti. Ar nėra taip, kad kritika tampa tik savitiksliu užsiėmimu?

Mindaugas: Ne, aš anaiptol nemanau, kad kritika yra savitikslis užsiėmimas. Kritika turi daugybę funkcijų, kaip žinia, ji yra tarpininkė tarp kūrėjų ir suvokėjų, šiuo atveju klausytojų, ir ji čia gali daug ką įtakoti. Pavyzdžiui, kompozitorius, sukūręs kūrinį, gali daug ko nepaaiškinti, daug ko tiesiog nenorėti komentuoti. Tačiau galinti įsigilinti ir būdama profesionali, kritika turi galimybių geriau pristatyti vieną ar kitą kūrinį publikai – būtent taip, kaip jį suvokia, – ir atskleisti, pabrėžti, iškelti tam tikras esmines jo savybes, kurios kūrinio suvokimui yra būtinos.

Šarūnas: Iki šiol kalbėjomės kaip kompozitoriai, turintys labai specifišką santykį su kritiko profesija ir su viena muzikologijos funkcijų – kritikuoti tai, ką kompozitoriai parašo. Bet jei pažiūrėtume šiek tiek supaprastintai, tai kritikas yra tam tikras tarpininkas, kuris išryškina vienus ar kitus kūrybos dalykus, apie kuriuos eilinis klausytojas neišmano ir nesigilina, tiesiog jų nepastebėdamas. Kritikas tarsi privalėtų juos sureikšminti ir išaiškinti klausytojui.

Mindaugas: Mes vis kalbame apie tą kritikos funkciją, kuri galbūt iš tiesų yra prasmingiausia, bet tema, kuria pavadinome savo pokalbį, „Ar kompozitoriams reikalinga kritika?“, liktų neatskleista. Bijau, kad šio pokalbio galėtų ir nebūti, nes kiekvienas kompozitorius rašo taip, kaip jis supranta ir gali, ir vargiai gali ką nors pataisyti ar pakeisti remdamasis vienokia ar kitokia kritikos nuomone. Ar jis linkęs tą daryti – galėčiau ir suabejoti. Bet būtų įdomu pasvarstyti, kaip tam tikra kritika, formuodama klausytojų nuomonę ir požiūrį į tam tikrus muzikos reiškinius, po truputį, laipsniškai keičia kompozitorių nusistatymus ir jų požiūrius. Naujosios muzikos istorijos laikais tai vyko jau kelis kartus, tie pokyčiai transformavo vienokią muziką į kažkokią kitokią. Tiek kompozitoriai jautė, kad eiti vienu ar kitu keliu jau nebėra kur, nėra nei tikslo, nei prasmės, tiek tuos pokyčius inspiravo kritikai – jų indėlis buvo nemažas. Pavyzdžiui, visuotinai pripažįstamas kritikų indėlis suformuojant pokario serializmo kultą, atsispindėjusį Boulezo, Stockhauseno ir kitų kūryboje. Vienas mano kolega švedų kompozitorius yra pasakęs: „Tai kritikai padarė juos kompozitoriais, kritikai juos iškėlė.“

Šarūnas: Manyčiau, būtų galima paminėti dar keletą ryškių atvejų. Tai lenkų avangardizmo fenomenas – Pendereckis, Góreckis, Serockis: jų iškilimas taip pat buvo nuoširdaus kritikų triūso rezultatas. Lietuvoje minimalistinės muzikos bumas 8-ame dešimtmetyje neapsiėjo be labai išraiškingos kritikos. Šiandien net neaišku, ar tekstai, parašyti apie konkrečius kūrinius, savo reikšme nepranoksta pačios muzikos – tai įdomūs rašiniai, bet jie nevisad adekvačiai informuoja apie realų kūrinį. Kita vertus, reikėtų atsižvelgti į dar vieną svarbų dalyką. Kompozitorius formuluoja tam tikras idėjas ir ideologiją. Jam visiškai ne tas pats, kaip ją interpretuoja kritikas. Kritikas rašo tekstą skaitytojui ir rizikuoja iškraipyti kompozitoriaus idėjas, jis gali lengvai primesti svetimas vertybes. Manyčiau, kad su tuo kiekvienas esame bent šiek tiek susidūrę, o kai kas net ir nukentėjęs. Neretai kompozitorius skelbia vienokią žinią, o kritikas ją suvokia savaip, tačiau pateikia ją tarsi kompozitoriaus žinią – taip, kaip kritikas ją nori matyti.

Mindaugas: Man atrodo šitas pavojus slypi visada, jis slypi ir eilinių klausytojų suvokime. Prisiminkime, kaip pradėjome formuluoti problemų ratą pokalbio pradžioje: tai, ką klausytojai girdi, yra kiekvieno iš jų individualus girdėjimas, ir aš, kaip kompozitorius, net negaliu įsivaizduoti, kaip jis girdi, kaip jis suvokia vieną ar kitą kūrinį, ir čia net nereikia kritikų įsikišimo. Prisiminkime Witoldo Lutosławskio mintį: „Taip, kaip aš, salėje mano kūrinį girdi gal vienas du žmonės, bet tikrai ne daugiau.“

Šarūnas: Čia jis užsimena apie tam tikrą aristokratiškumą, netgi ezoteriškumą. Tačiau turbūt nevertėtų painioti laisvo, neįsipareigojusio klausytojo su kritiku, kuris turi tam tikrą socialinę užduotį – filtruoti ir tiksliai formuluoti.

Mindaugas: Būtent, kritikai turi užduotį ir jie yra įpareigoti savo profesijos.

Šarūnas: Įvairių mokyklų, šalių ir stilių kompozitorių kūryba nėra vienodai gerai žinoma kritikams. Sakykim, apie lietuvį Feliksą Bajorą ar prancūzą Gérard‘ą Grisey bet kuris kritikas gali susirasti tikrai daug spausdintos medžiagos. Bet kai susiduriama su visiškai naujais kontekstais, kurie nėra pažįstami ir įsismelkę, ką tuomet daryti? Sakykime, kiek pajėgus lietuvių kritikas recenzuoti, pristatyti, komentuoti kinų muziką, kurią jis girdi pirmą kartą?

Mindaugas: Bijau, kad tiesiog nepajėgus. Aš bent jausčiausi visiškai nepajėgus tą padaryti. Apie Bajorą mes kalbame remdamiesi savo lietuviškąja patirtimi, bet sudėtingiau yra kalbėti apie Grisey, net ir remiantis kažkokia informacine ar analitine medžiaga, nekalbu jau apie kinų muziką – juk tos muzikos suvokimas yra visiškai kitoks. Įsivaizduok Bajoro muzikos suvokimą Prancūzijoje ar Kinijoje – jei ten ji būtų atlikta, ką apie ją galėtų pasakyti prancūzų ar kinų kritikai? Manyčiau, jie galėtų atskleisti labai ribotą kūrinio dalį, galbūt tą dalį, kuri yra pati bendriausia.

Šarūnas: Aš manyčiau, kad būtų dar liūdniau. Mes turime tiesiog paradoksalių pavyzdžių, kai, sakykime, Osvaldo Balakausko muzika yra lyginama su kažkokiu mistiniu lietuvišku folkloru. Ir vis dėlto, kokia čia būtų išeitis? Ar tau nekyla mintis, kad literatūros kritikai visame pasaulyje yra kur kas geresni literatūros žinovai ir eruditai, negu muzikos kritikai?

Mindaugas: Būčiau linkęs tau pritarti. Nors atrodytų, kad muzika yra lengviau prieinamas menas: užtenka išklausyti muzikos kūrinį, pavartyti jo partitūrą, jei yra tokia galimybė, ir tam reikia mažiau laiko, nei perskaityti storam romanui. Bet atrodo, kad literatūros sferoje yra akumuliuota daugiau patirties, nes muzikoje, su jos skirtingų kultūrų įvairove, skirtingomis tradicijomis, technologijomis – visa tai sudėjus tampa sunkiai aprėpiama. Sakykim, ką naudingo galėtų išgirsti mūsų kompozitoriai Feliksas Bajoras, Osvaldas Balakauskas ar bet kuris kitas iš lietuvių kompozitorių iš muzikos kritikų Kinijoje, Japonijoje, Prancūzijoje ar JAV? Galbūt, kažką racionalaus ir išgirstų, jei tai būtų tikrai įžvalgus ir jautrus žmogus, kažką, ko nepamatė niekas kitas. Bet ar tai galėtų kažkaip pastebimai įtakoti ir paveikti jų kūrybą, požiūrį į tai, ką jie daro ir pan. – manau, kad ne.

Šarūnas: Man atrodo, kad tas poveikis gali būti labiau susijęs su komerciniais interesais, socialiniais dalykais, su noru, kad muzika skambėtų kažkokios X šalies festivaliuose, kad ja susidomėtų Vokietijos, Prancūzijos, Britanijos leidyklos, atlikėjai, tačiau gilesnio poveikio ar rimtesnės įtakos tokia kritika vargu ar turėtų.

Mindaugas: Tuo pačiu turime pripažinti, kad kompozitorius labiausiai formuoja jų gimtųjų šalių, kuriose jie gyvena ir kuria, kritika, tokia kritika, kuri yra šalia jų. Ta kritika turi galimybę atskleisti tuos jų muzikos bruožus, kurie, kompozitoriui vienais atvejais pažįstami geriau, kitais – gal nepajusti ar nepakankamai įvertinti, savaime ar kažkaip nejučia koreguoja jų kūrybinį kelią.

Šarūnas: Ar nesusidaro – kad ir nejučia, o gal ir visiškai sąmoningai – tam tikri suokalbiai tarp kritikos, publikos ir kompozitorių? Mes susikuriame legendas, mitus ir net pasakas, o po to jų nuosekliai laikomės, – nors iš tikrųjų vieni ar kiti dalykai nėra tokie, kaip mes juos įvardiname.

Mindaugas: Ir neaišku, kas yra tai, ką mes vienu ar kitu vardu įvardiname. Tai yra paradoksas, bet taip yra. Įvairių mitų ir legendų Lietuvoje netrūksta, kitur gal ryškesnės kokios grupės ar klanai, įtakingi festivaliai, fondai, apie kuriuos susiformavę kritikų ir jų skonius atitinkančių kompozitorių grupės, ir tos grupuotės naujojoje muzikoje yra pastebimos. Įvairiose šalyse yra skirtingos konjunktūros, ir joms vadovauja kritikų grupės – suvokiant, priimant ir vertinant konkrečią muziką.

Šarūnas: Kitaip sakant, peršasi išvada, kad kritika tampa ne tiek teorinės analizės instrumentu, kiek labiau socialinio poveikio, organizacinės galios apraiška.

Mindaugas: Teorinė analizė egzistuoja visose šalyse, ir akademinės muzikos sferoje ji sudaro šiuolaikinės muzikos aisbergo nematomąją fundamentaliąją dalį, bet aš to nevadinčiau kritika, nors pati savaime ji gali būti labai puiki, kultivuojama ir kai kurių kompozitorių, pvz., Ligeti atlikta Boulezo „Structures I“ dviem fortepijonams analizė. Neretai tai yra nuodugnūs teoriniai veikalai, atskleidžiantys esmines kūrinio sandaros ypatybes, bet darantys mažesnę įtaką kompozitoriams, visuomenės nuomonei, neturintys didesnės socialinės reikšmės.

Šarūnas: Kritika yra subtilus dalykas kompozitoriaus atžvilgiu dar ir iš todėl, kad pati kūryba yra tam tikra kritikos rūšis. Vienas iš svarbesnių stimulų rašyti muziką yra tas, kad kompozitorius nesitenkina jau egzistuojančia muzika ir todėl kuria naujas jos versijas, kurios galėtų būti tobulesnės ir naujesnės. Žinoma, tai nėra vienintelis impulsas kurti, arba vienintelė muzikos kūrimo funkcija, bet sutikime, kad muzikos rašymas yra tam tikra vidinė polemika su esama situacija.

Mindaugas: Skirtingi kompozitorių tipai pasirenka skirtingas užduotis savo kuriamai muzikai. Vieni kompozitoriai orientuojasi į muziką, tinkančią skambėti koncertuose, muziką, kuri kalba, kažką pasakoja klausytojams, ir komunikacinis aspektas šiuo atveju yra vienas iš svarbesnių. Tačiau yra ir tokia muzika, kurią galima apibūdinti tarsi muziką „pačią savyje“, kuri sukurta, atlikta, įrašyta ir net išleista, muzika, atspindinti užfiksuotą momento nuotaiką, bet neorientuota į atlikimą koncertuose, kokį nors tolesnį gyvavimą ir pan. Tokios muzikos kompozitorių kritikai gali ir nepasigailėti, bet jiems dėl to, tikriausiai, nei šilta, nei šalta.

Šarūnas: Čia galima prisiminti vieną klasikinį atvejį. Gerai žinomas tokios „muzikos savyje“ pavyzdys yra Johano Sebastiano Bacho „Fugos menas“, kuris iki šiol, net praėjus keliems šimtmečiams, yra labai nevienodai vertinamas. Vieni jį kritikuoja kaip absoliutų formalizmą, negyvą bedvasę muziką, kitiems tai yra aukštasis kompozicijos pilotažas, pati gražiausia skambanti metafizika. Toji muzikos kūrybą gaubiančios auros problema, gal viena iš tūkstančio, yra svarbi ir, matyt, neišvengiama. Tačiau mes niekaip negalime pabėgti nuo fakto, kad kiekvienas klausytojas neišvengiamai yra ir muzikos kritikas.

Mindaugas: Bachas „Fugos meną“ rašė, ko gero, sau. Ta prasme, jis priklausytų antrajam mano paminėtam muzikos tipui, Bachui buvo ne tiek aktualus konkretus šio kūrinio skambėjimas, jos suvokimas. Tačiau tie kompozitoriai, kurie labiau orientuojasi į kokį nors socialinį muzikos aspektą, atsiduria arčiau kritikos smaigalio, yra jai jautresni ir labiau prie jos taikosi, nei tie, kurie neorientuoja savo kūrybos į publiką ir socialinį poveikį.

Šarūnas: Gal galima sakyti, kad kompozitorių buvimas tame smaigalyje juos ir suvaržo? Jie tampa gerokai konservatyvesni ir šabloniškesni. Bet pabandykime pašnekėti dar viena svarbia tema – kaip kritika paveikia kompozitorius asmeniškai. Ne paslaptis, kad kompozitoriai dažnai sunkiai reaguoja į kritiką, kuri juos papešioja, yra jiems nedraugiška ar įžeidi. Bet dauguma kompozitorių apskritai nemėgsta kritikos ir jos vengia kaip galėdami. Vieni ją ignoruoja jos neskaitydami, kiti rašo aistringus atkirčius kritikams. Abiem atvejais matome, kad į kritiką žiūrima rimtai, kad su ja skaitomasi – kad ir nenoromis. Bet kiek kritika palengvina kompozitoriaus psichologinį krūvį? Kiek ji perteikia tai, ko pats kompozitorius gal net neakcentavo?

Mindaugas: Manyčiau, yra svarbu, kad kritika atskleistų tai, ko kompozitorius tiesioginiu būdu lyg ir neatskleidžia, bet būtent kritikas padeda klausytojui suvokti. Menininkai visi yra labai jautrūs, o kūryba yra itin intymus dalykas, ir, kai ji aptariama labai kritišku ar net užgauliu būdu, pergyvena kiekvienas, o kai kurie net liguistai į tai reaguoja. Kiti žvelgia ramiau: galbūt, tai priklauso nuo pasitikėjimo savimi, kompozitoriaus socialinio statuso, jo padėties užtikrintumo, nepaisant, kokia kritika bebūtų. Yra tokių žvaigždžių pasaulyje – apie juos rašoma ar vienaip, ar kitaip, atrodo, jiems dėl to nei šilta, nei šalta: jų darbai teka pirmyn nuoseklia vaga ir kritika tam nedaro jokios įtakos. Šiais laikais neretai siekiama, kad žūtbūt kas nors apie juos būtų nuolat rašoma - nesvarbu, kad blogai, svarbiausia, kad jų darbai nebūtų nutylėti.

Šarūnas: Taip, net ir skandalingas paminėjimas ar leptelta nesąmonė yra tam tikra reklamos forma. Bet kartais kompozitoriams tai sukelia problemų. Jei po kokio festivalio jį užsipuola jauna kritikė, drabsto purvais ir kaip nors tyčiojasi, tuomet kyla pavojus negauti naujo užsakymo, kitaip sakant – pinigų. Tada kyla klausimas, kiek kritikuojantis žmogus gali būti laisvas sakyti skaudžius dalykus? Kompozitorius dirba mėnesiais, gal metais, kol sukuria kompoziciją – nesvarbu, sėkmingą ar mažiau sėkmingą. O kritikas tam skiria keliolika minučių, geriausiu atveju – keletą valandų. Labai jau nevienodas darbo indėlis.

Mindaugas: Apie tai iš dalies jau esame kalbėję. Kompozitoriaus įsigilinimas, jo įdirbis, kūrinio sukūrimui skirtas laikas, kaip paminėjai, yra žymiai ilgesnis nei kritiko, kuris kūrinį paprastai išgirsta vieną kartą, jei jis atliekamas koncerte, ir bando iš to vieno girdėjimo suformuluoti savo įspūdžius. Gerai, jei perklausomas kūrinio įrašas, pastudijuojama partitūra – kita forma susipažįstama su nauju kūriniu. Be abejo, kompozitoriaus socialinis pažeidžiamumas yra didelis, bet kritika tam ir reikalinga, ji yra kaip tas sanitaras gamtoje – silpnesnieji, tie, kurie neatsilaiko, turi žūti natūralioje kovoje už būvį. Išsilaiko stiprieji, kurie genetiškai stiprina savo gentį, šiuo atveju – stiprina savo kuriamos muzikos pozicijas.

Šarūnas: Paklausčiau klastingai: jei Lietuvoje atėjus pas gydytoją domimasi ne tavo sveikata, o ilgai rašomi popieriai, reikalaujama biurokratinių pažymų, tai ar neatsitinka panašiai, kai recenzijoje tėra minima kompozitoriaus pavardė, kūrinio pavadinimas, nurašoma dalis paties kompozitoriaus parašytos anotacijos ir remiamasi absoliučiai paviršutiniškais dalykais? Šiame kritikos akte nelieka nė lašo pagarbos.

Mindaugas: Tokių dalykų pasitaiko daug kur – ir medicinoje, ir muzikoje...

Šarūnas: ...kitaip sakant, vaistai virsta mirtinais nuodais.

Mindaugas: Be abejo, tačiau kai kurie muzikos kūriniai, kaip, pavyzdžiui Vytauto Barkausko Partita smuikui solo yra tapę vieningu sutarimo tašku – tiek kritikų, tiek klausytojų, tiek smuikininkų, kurių daugybė yra įtraukę šį kūrinį į savo repertuarą.

Šarūnas: Tai yra ypatingas atvejis, nes šiaip Barkauskas yra drąsiai su kritika besikaunantis žmogus, turintis ypatingą kritikos kritiko reputaciją. Tikriausiai vien už tai jį galima gerbti ir net kai ko pasimokyti: kaip nepalūžti, parašius daug pripažintų kūrinių, tačiau nuolat gaunant pylos ir atsilaikant. Dar vienas kompozitoriaus tipas – tai kompozitorius, kuris iš esmės pats formuluoja, kokia privalėtų būti kritika apie jį patį. Toks kompozitorius pats yra galingas ideologas, nukreipiantis žmonių mąstymą jam pakankia kryptimi ir netgi formuojantis tokio kalbėjimo madas, kaip ir muzikos kūrybos madas. Aš kalbu apie vokietį Karlheinzą Stockhauseną.

Mindaugas: Taip, tai tikrai įtakinga šiuolaikinės muzikos asmenybė ir jis savo muzikos kritiką vairuoja labai išradingai. Stockhauseno poveikis kritikai vyksta per jo paties tekstus, knygas, kūrinių komentarus, paskaitas ir kartu, ko gero, per kontroliavimą to, kas yra bandoma apie jį rašyti, jei kartais tai būtų ne tai, ką jis pats įsivaizduoja. Iš kitos pusės, savo kūriniuose Stockhausenas, atrodytų, sau leidžia labai daug ką, rodo didelį jo pasitikėjimą savimi, kai, pavyzdžiui, studijoje įrašytas jo pokalbio su garso režisieriumi fragmentas tampa jo fundamentalaus kūrinio „Himnai“ epizodu. Pabaigoje į šį kūrinį jis įveda savo kvėpavimo, širdies plakimo įrašus, bet apie tokią saviraišką kritikai nieko išsamesnio nepasako, atrodo, jie nepajėgūs nieko kritiško suformuluoti. Ir tame atsiskleidžia jų savotiška bejėgystė.

Šarūnas: Aš manau, kad tokie atvejai tiesiog užklumpa kritikus. Galima prisiminti, kad „Himnus“ Stockhausenas užbaigė 1968-aisiais, po penkiasdešimties metų, kai Richardas Straussas parašė „Alpių simfoniją“, kurioje, paties kompozitoriaus teigimu, yra daug asmeninio gyvenimo epizodų ir užuominų. Kritikai pliekė Straussą už visiškai neleistiną asmeniškumo iškėlimą. Žinoma, šiandien tai atrodo juokingai, kai mes pripratę prie visiškai atvirų išpažinčių...

Mindaugas: ...ekshibicionictinių, sakyčiau,...

Šarūnas: ...pačių įvairiausių formų. Ir viena iš jų yra Stockhauseno – tokia kulto forma, kai pats kompozitorius formuoja savo, kaip artisto, kultą. Manyčiau, vienas iš svarbesnių tokios kūrybos tikslų yra ir kritikos paerzinimas. Kritikų, kurie nori būti ir respektabilūs, ir isteblišmentiški. Jų pasimetimas čia, manyčiau, yra beveik garantuotas. Kiltų mintis – tai gal patys kompozitoriai galėtų būti geri kritikai, jeigu jie rašytų vieni apie kitus?

Mindaugas: Kaip žinome, tokių atvejų istorijoje buvo ne vienas. Pakaktų prisiminti Robertą Schumanną...

Šarūnas: ...arba Claude‘ą Debussy...

Mindaugas: ... kurių tekstai yra aukščiausio lygio. Roberto Schumanno suvokimas buvo įžvalgesnis, nei daugelio to laiko kritikų.

Šarūnas: Šiandien irgi yra žmonių, kurie rašo ir muziką, ir tekstus, ir, manyčiau, tai yra įprastas dalykas.

Mindaugas: Abi sferos, ir viena, ir kita, yra šiek tiek sukomercialėję, todėl ta veikla turi aiškų pobūdį, tikslą, kryptingumą, galbūt ne tokį nesuinteresuotą, išpažintinį, koks buvo kažkada ankstesniais laikais.

Šarūnas: Kompozitorius, rašantis kritiką, yra truputį surištomis rankomis: juk jis pats taip pat potencialus kitų kritikų kritikos objektas. Pabandykime apibendrinti tai, ką mes šnekėjome. Pagrindinis klausimas buvo, ar kritika gali turėti kokios nors naudos, pozityvaus poveikio kompozitorių kūrybai. Ir matome, kad vienareikšmiško atsakymo čia neįmanoma pateikti. Kritika reikalinga, ir kartu nereikalinga. Kiekvienu atveju abi svarstyklių pusės yra labai svyruojančios ir neapčiuopiamos, jų negalima fiksuoti.

Mindaugas: Dėl kritikos poreikio aš būčiau nusiteikęs labiau pozityviai, bet tai labai priklauso nuo konkrečių tekstų, kas yra teigiama, kas sakoma.

Šarūnas: Kritika turi būti tokia pati sąžininga, profesionali ir motyvuota, kaip pati muzika, kad galėtų turėti kokios nors įtakos. Kitu atveju ji tampa kažkokiu žodiniu iššūkiu, praskriejančiu kažkur šalia muzikos.

Mindaugas: Kaip ir pati muzika gali iššaukti labai įvairias reakcijas, supratimą arba visišką nesupratimą.

© Mindaugas Urbaitis, 2011
© Šarūnas Nakas, 2011

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).