Kas yra naujumas naujojoje muzikoje

Mindaugas Urbaitis, Šarūnas Nakas

Mindaugas: Kas tau yra naujumas muzikoje?

Šarūnas: Įdomus, bet vienas kebliausių klausimų, kokius galima sugalvoti. Net pačiam sau nėra lengva atsakyti, kodėl kartais vieni dalykai atrodo nauji, o kiti pasenę. Mus supantis muzikos srautas kone kasdien iškelia tokį klausimą: kas yra muzikos naujumas ir ar jis tikrai svarbus? Daugeliui klausytojų naujumas gal nėra itin svarbus: svarbesnė muzikos sukuriama būsena ir nuotaika, įtaiga, atpažįstama ir iššifruojama informacija. Ko gero, naujumas svarbesnis tiems, kas muzika domisi specialiai, siekdami kokių nors tikslų, pavyzdžiui, lygindami ją istoriniu požiūriu. Manau, kad neegzsituoja objektyvi sistema, leidžianti skirstyti kūrinius į skambančius senoviškai ir naujoviškai. Sakykim, kažkam sudėtinga Bacho muzika skamba naujau, negu įprasta pop muzika.

Mindaugas: Jei jau kalbi apie Bachą, tai dažniausiai jis neskamba kažkaip naujai vien dėl to, kad Bacho muzikinė kalba ir struktūros yra pažįstamos.

Šarūnas: Vieniems – taip, kitiems – ne.

Mindaugas: Taip, bet tie, kas pirmąkart išgirsta, atidžiau įsiklauso. Tačiau tu pasakei, kad tūlam klausytojui nelabai įdomus naujumo aspektas muzikoje. Ar tai reiškia, kad tuomet klausomasi tik gerai pažįstamų dalykų? Neieškant naujumo, apsiribojant klasika?

Šarūnas: Tai subtilus dalykas, kaip ir su literatūra, daile ar automobilių dizainu. Juk žmogui natūraliai norisi kažko šviežesnio, tačiau to, kas neperlenkia lazdos. Galbūt svarbus ne tiek naujumas, kiek naujai išgirstos muzikos savumas. Tarsi ką tik susipažinus su nauju žmogumi, tačiau iškart užmezgus patikimą kontaktą. Tarsi atradus artimą pasaulį. Kažko panašaus gali turėti ir naujai išgirsta muzika.

Mindaugas: Aš suprantu, kad muzikoje turi būti ideali kombinacija tarp to, kas nauja, dar nepažįstama, ir to, kas yra patirta ir atpažįstama, nes kitaip skambanti informacija yra sunkiai priimama ir suvokiama. Ji gali būti tiek nauja, kad žmogus gali net apskritai to nesuvokti kaip muzikos ir tiesiog nereaguoti.

Šarūnas: Galima tą palyginti su mėginimu perkąsti poeziją, kurioje naudojamas pernelyg įmantrus verlibras ir sudėtinga leksika, o dar tiksliau – su bandymu skaityti avangardinę poeziją užsienio kalba. Tuomet mes nesuvokiame nieko, nei intencijos, nei temos, apskritai, negalime pasakyti, kas tai yra. Vieną kitą puslapį gal ir galima paskaitinėti, tačiau tai greit nusibosta. Muzikoje viskas panašiai. Viena, dvi, penkios, dešimt minučių – ir viskas, daugiau nebereikia.

Mindaugas: Kartais pasitaiko naujoviškas kūrinys, kuris interpretuoja melomanams puikiai pažįstamą senesnę muziką, ir jei konkretaus interpretuojamo kūrinio klausytojai neatpažįsta ar neatspėja, tai muzikos stilius – jau iš anksčiau esantis ausyse, kažkada girdėtas, taigi, atsekamas, – sudaro prielaidas sekti kompozitoriaus mintį ir dalyvauti pasiūlytame žaidime.

Šarūnas: Taip, kartais kompozitoriai tarsi teatro virtuozai manipuliuoja lengvai atpažįstamomis konvencijomis, muzikinėmis temomis ir literatūrinėmis koncepcijomis. Jie gretina dalykus, keliančius įvairiausias, netgi kinematografines asociacijas. Tai prasidėjo maždaug 1968-aisiais, kai pasitelktos įvairiausios tradicijos, populiarių praeities autorių – Schuberto, Beethoveno, Chopino, Liszto, Debussy – muzika. Tokiu atveju klausytoją domina ne tiek muzikinė kūrinio kalba, kiek koncepcija. Tokie kūriniai neretai sunerti iš citatų, tarsi tyčia nenaudojant originalios medžiagos. Lyg koks reporteris stebėtų ir įrašinėtų tam tikrus įvykius, o vėliau juos sumontuotų į vientisą gaivalą. Tokių strategijų anksčiau – iki XX amžiaus paskutiniojo trečdalio, regis, nebuvo.

Mindaugas: Sutinku, nes net palyginus su Stravinskio rekomponavimo estetika, skirtumas tarp šių kelių yra labai didelis. Naujosios koncepcijos suteikia galimybę naujai pažvelgti į tą senesnę muziką, kuri yra naudojama kaip atspirtis naujai kompozicijai. Tačiau esama ir tokių kelių, kur naujumas nėra paremtas jokiu santykiu su praeities muzika, kai senesnė muzika autoriui tiesiog neegzistuoja, nes jis tarsi kuria naujo pavidalo materiją.

Šarūnas: Sakykim, prancūzų spektralistai daugelį struktūrinių modelių generuoja kompiuteriais – tokia sudėtinga yra ta procedūra. Procesas labai racionalus ir net automatizuotas. Atrodytų, kad taip atsirandanti muzika turėtų būti visiškai abstrakti, tačiau spektralistai dažnai duoda kūriniams poetiškus pavadinimus, kurie sukuria papildomą vaizdinių pasaulį greta skambančios muzikos. Manyčiau, toks kiek paradoksalus būdas vis dėlto padeda geriau suvokti jų muziką, pritraukdamas keliolika kartų daugiau klausytojų, negu tai būtų abstraktesnių pavadinimų atveju.

Mindaugas: Pavyzdžiui, sonatų ar simfonijų atveju.

Šarūnas: Žodžiu, egzistuoja tam tikras kompensavimo mechanizmas.

Mindaugas: Tačiau spektralistų muzika, kiek teko patirti, pati savaime yra labai vaizdinga. Aš suprantu, kad yra žmonių, kuriems, anot Witoldo Lutosławskio, „garsų pasaulio yra per maža“, kurie visad ieško kažko už garsų pasaulio esančio, kurių galvose klaidžioja su klausomu kūriniu niekaip nesusiję vaizdiniai. Lutosławskis nepriėmė tokio požiūrio, tačiau kai kuriems žmonėms kaip tik tai padeda klausytis muzikos. Jiems tai tarsi atrama, slystant žemei iš po kojų: tuose kūriniuose stinga aiškaus ritmo, ryškesnių melodijų, – daugelio įprastų dalykų. Bet ar tik tokiais būdais kuriama muzika atrodo esanti nauja?

Šarūnas: Jokiu būdu ne. Dalis naujausios muzikos yra savaip egzotiška ir paslaptinga dėl neįmanomumo ją lengvai perskaityti. Šiuo požiūriu, ji darosi panaši kad ir į ritualinę viduramžių muziką iš Japonijos ar Indonezijos. Kalbu apie tą keblumo jausmą, kylantį šiek tiek pasimetus, kai girdime sunkiai suvokiamus muzikinės informacijos srautus. Tačiau yra tikrai daug būdų, kaip tinkamai apjungti pažįstamus ir nepažįstamus dalykus.

Mindaugas: Įdomūs kompozitoriai, kuriuos sunku klasifikuoti. Kartais jie tarsi sklando erdvėje tarp to, kas beveik neapčiuopiama ir negirdėta, ir to, kas sava ir priimtina. Tokia kombinacija, kaip kad britų kompozitoriaus Gavino Bryarso atveju, suponuoja įtakingą estetiką, todėl Bryarsas yra vienas dažniausiai atliekamų kompozitorių dabarties pasaulyje. Jo muzikoje sukaupta ir džiazo, ir klasikinės muzikos patirtis. Kaip galėtum apibūdinti Bryarso naujumą?

Šarūnas: Jam pavyksta apjungti keletą labai skirtingų dalykų. Bryarsas viską tirpdo vienoje būsenoje, skirtingų epochų ir stilių ženklus sulydydamas į vientisą ilgai tvyrančią plazmą, beveik be jokios plėtros, tarsi plūduriuojant ištirpusiame laike. Tokia muzika yra, sakyčiau, gan čiurlioniška – vizionieriška ir romantiška, svaiginanti, ji nesibijo būti tiesiog graži. Beje, jos galima klausytis be jokio specialaus pasirengimo. Užtenka ausų, nebūtina kažką ypatingai išmanyti.

Mindaugas: Naujumo klausimas iškyla darkart: kiek jo gali būti, kiek jo reikia? Kiek kompozitorius gali sau jo leisti? Ir kiek kompozitoriui verta būti naujam?

Šarūnas: Kiekvienas renkasi pagal savo lygmenį ir skonį, pagal kokią nors tradiciją. Nėra visuotinio kriterijaus, kaip tą suvokti. Bryarsas naudojasi roko muzikai artimais garso deformavimo būdais ir instrumentarijumi, ir žinoma, jis artimesnis lengvesnės muzikos mėgėjams. Spektralistai tarsi orientuojasi į klasikinio muzikavimo mėgėjus, kurie vertina štrichų rafinuotumą, instrumentinį meistriškumą, nors jų muzikos turinys daug komplikuotesnis už klasikinės muzikos. Tačiau beveik visada išlieka tam tikra loterijos galimybė, nes tiksliai atspėti, kas patiks klausytojams, beveik neįmanoma. Kompozitorius niekada nėra garantuotas, jis rizikuoja visais atvejais.

© Mindaugas Urbaitis, 2011
© Šarūnas Nakas, 2011

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).