Muzika ir kičas

Mindaugas Urbaitis, Šarūnas Nakas

Šarūnas: Mindaugai, prisimenu kiek senesnius laikus, ir man mintyse suskamba latvių kompozitoriaus Imanto Kalninio, gimusio 1941 metais, IV simfonijos fragmentas. Tai kūrinys, sukurtas 1973 metais ir tapęs chrestomatiniu sovietinės naujosios muzikos pavyzdžiu. Aš susimąstau: argi tai – negražu?

Mindaugas: Šarūnai, turbūt dauguma žmonių, paklausę panašios muzikos, pasakys, kad kičas yra gražu. Tačiau išsiaiškinti, kas tai yra kičas, nebūtų labai lengva. Nors kičo teorinė definicija jau yra įvairiapusiškai išnagrinėta, ir mes galėtume tų apibrėžimų čia daug pažerti. Manau, žymiai problematiškiau būtų nusakyti, kur juos galima pritaikyti, o kur ne. Kur yra ta riba, kada galima pasakyti, kad muzika turi kičo elementų, o kada ne? Sakykim, yra kičas, atsirandantis iš klasikinės muzikos aranžuočių: jų šiuolaikiniai autoriai sąmoningai siekia kičinio rezultato. Tokiu adaptacijų pavyzdžiais galėtų būti rusų kompozitoriaus Aleksandro Borodino II styginių kvartetas, Sergejaus Rachmaninovo II koncertas fortepijonui, Edvardo Griego kas nors iš „Pero Giunto“ siuitos – pavyzdžiui, „Kalnų karaliaus oloje“, Aramo Chačaturiano baleto „Gajanė“ fragmentai…

Šarūnas: Taip, „Šokis su kardais“, o kur dar Beethoveno Penktoji simfonija su aštuntame dešimtmetyje prilipdytu „bumčiku“ fone, ar niekad nenusibostantis Čaikovskio Pirmasis koncertas…

Mindaugas: Kartais muzikai kažkas pridedama – kaip tu sakai, kažkokie „bumčikai“, bet neretai ta muzika tiek iškalbinga, kad užtenka tik šiek tiek paryškinti kai kurias jos savybes, ir tas muzikos kūrinio pretenzingumas ar neskoningumas nebūtinai muzikos kūrinį paverčia neskoningu ir pretenzingu ar pernelyg gražiu, kuris savaime gražus masėms. Todėl čia reikėtų atsižvelgti į kitas kičo definicijas, ne tik tas, kurios kičą apibrėžia tik kaip pretenzingą, nemenišką, neskoningą reiškinį mene, ir prisiminti Theodorą Adorno ar dar ką nors.

Šarūnas: Adorno sieja kičo sampratą su muzikos industrija. Apskritai, kičo fenomenas ir samprata atsiranda XIX amžiaus viduryje. Beje, visiškai tuo pat metu, kai atsiranda ir postmodernizmo terminas bei samprata – beveik šimtmečiu anksčiau už patį postmodernizmą. Tai susiję su masine gamyba, tiražavimu, kartojimu, multiplikavimu. Kai atsiranda tokios nevaržomos galimybės, suprantama, kad gražių, mielų ausiai ir širdžiai dalykų norisi labiau, negu kokių nors atgrasių.

Mindaugas: Iš tikrujų, tu čia teisingai pabrėžei tą aplinkybę, kad tai susiję su ekonominiu vystymusi, nes kičas yra tipiškas modernių laikų produktas. Kita vertus, Wedekindas teigė, kad kičas yra šiuolaikinė gotikos, rokoko ar baroko forma. Galbūt galėčiau pasakyti, kad minėtoji klasikinė muzika yra sėkmingai „kičinama“ šiuolaikinių autorių. Bet kitas dalykas, kad yra tokios populiariosios muzikos ar net folkloro formos, kurias lengvai galima pateikti tokioje kičinėje pakuotėje, su kičiniu arba pavojingai prie jo priartėjančiu atlikimu. Daugeliu atveju aš nedrįsčiau kategoriškai teigti – tai kičas ar ne kičas. Gal vienam klausytojui tai pasirodytų kičas, o kitas sakytų: „Na, ką jūs, čia puikus menas!“

Šarūnas: Šiaip ar taip, iš tavo kalbos aiškėja, kad į kičą žiūri labiau kaip į blogą dalyką, negu kaip į dalyką, kuris yra labai universalus.

Mindaugas: Ne tik. Galbūt tik tiek spėjau ligšiol pasakyti. Į kičą aš žiūriu kaip į pakankamai universalų dalyką, kuris gali būti puikiausia priemonė šiuolaikiniame mene. Manyčiau, kad būtent šiuolaikiniame mene autoriai – muzikoje ir vaizduojamuosiuose menuose, gal kiek mažiau literatūroje, nors joje irgi galima šio elemento rasti, – kartais pasitelkia kičą labai stipraus emocinio poveikio kūriniams kurti. Gal dažnai tokio kūrinio ir negalima tiesiogiai asocijuoti su kiču, bet nereikia užmiršti, kad kičas ir yra menas, kuris visiškai patenkina viduriniosios klasės grožio suvokimą ir jo poreikį.

Šarūnas: Žodžiu, į kičą neverta žiūrėti kaip į kažkokį pavojų ar siaubūną, su kuriuo reikia nedelsiant susikauti. Kičas jau seniai egzistuoja, ir jis tapo vos ne pagrindiniu estetiniu maistu didžiajai daliai žmonių. Skambant tokiai muzikai, mes jaučiamės taip pat puikiai, kaip ir kultūringame restorane, kur galima pavalgyti, išgerti, o muzikos fonas tam visiškai netrukdo, jis neįkyrus, netriukšmingas – juk tai labai gerai.

Mindaugas: Aš manau, kad tai yra tikrai gerai. Bet jeigu prisimintume kičo istoriją ar kokią etimologiją, tai, pavyzdžiui, literatūroje kičas dažnai buvo kuriamas propagandai arba pramogai, ir tas pramogos faktorius muzikoje, turbūt, vienas iš svarbiausių. Apskritai, klausytojai muziką laiko vienu iš labiausiai pramoginių menų, taip yra ir su kinu, o literatūra ir dailė tokiu pramoginiu menu dažniausiai nelaikoma.

Šarūnas: Nors daugiausiai skaitomi meilės romanai arba – dabar jau visiškai savarankiška rūšis – moterų romanai: didelę dalį tos lektūros lengva ranka priskirtume kičo kategorijai ir sakytume, atsieit, tai yra žemesnės prabos menas, kuris nepretenduoja į aukštuosius dalykus. Bet juk dauguma žmonių iš meno niekada ir nereikalauja to, ko jiems nereikia – per aukštų materijų...

Mindaugas: …ko jis negali duoti…

Šarūnas: …ir, aišku, net ir nesistengia to duoti. Juk, sakykim, kino komedijos ir yra skirtos tokiai pramogai – atsipalaidavimui be jokių ypatingų metafizinių užduočių.

Mindaugas: Man atrodo, kad kai kada kritikai be reikalo reikalauja tų „aukštumų“ iš tų, kurie visiškai sąmoningai jų nekuria.

Šarūnas: Iš tikrųjų, taip. Bet šiuo atveju, mes kalbame ne apie tą grynąją pramoginę muziką, o apie akademinės muzikos flangą, kuris išpažįsta minėtas „atsipalaidavimo kokybes“, laisvalaikio užpildymą, tam tikrą totalaus relakso formą su labai įvairiais atspalviais. Johannas Straussas tą idealiausiai įkūnijo romantizmo laikais, o šiandien mes turime gal šimtą penkiasdešimt tūkstančių tokių pat johanų štrausų, kurių kiekvienas veikia kitaip, bet iš esmės, kuria tą patį produktą, kuris mums yra, visų pirma, malonus ir nesudėtingas.

Mindaugas: Taip. Arba gerai atpažįstamas: sakykim, klasikinė muzika, kuri nebūtinai aranžuojama kokiu roko ar populiariosios muzikos stiliumi, bet tik truputį pakeičiama...

Šarūnas: …padažoma…

Mindaugas: …taip, kaip, pavyzdžiui, populiarusis Vivaldi kūrinys „Keturi metų laikai“, Vanesa‘os Mae albume „Originalūs keturi metų laikai“, kurį ji aranžavo su Pamela Nicholson. Tai yra tokia subtili aranžuotė, kad gal ne kiekvienas klausytojas iškart ir susigaudys, kad čia yra aranžuotė, jei gerai nepažįsta to kūrinio. Vis dėlto, labai akivaizdžiai matosi, kaip abi autorės keliais nedideliais aranžuotės triukais priartina tą kūrinį prie tam tikros mass media ištarmės ir tokio stiliaus, nedarydamos jokių radikalių pačios muzikos pakeitimų. Aišku, tikriausiai neteisinga būtų šią Vivaldi „Metų laikų“ aranžuotę laikyti kiču, nes iš esmės tai yra Vivaldi, tačiau įdomu, kad prireikia Vivaldį aranžuoti ir kažką truputį pakeisti, įvesti naujesnį skambesį ir papildomus orkestro balsus, kurie kūrinį darytų patrauklesniu šiuolaikiniam vartotojui.

Šarūnas: Man tai primena praktiką, buvusią mūsų knygynuose, kai knygos guli ir guli, bet, pavyzdžiui, prieš Naujuosius metus jas įvynioja į blizgantį popierių, ir tas įvyniotas knygas labiau perka. Tai štai, tas švelnus aranžavimas su visokia elektronika yra labai panašus į tai. Bet juk tokiame spendime yra kažkas labai žmogiška, neišvengiama, tai, kas mums reikalinga tuojau pat…

Mindaugas: Iš kitos pusės, tai optimalios sąlygos kičo augimui: verslas pamatė masių kultūrinį poreikį tokiems dalykams, o naujosios technologijos leidžia lengvai multiplikuoti, pigiai išleisti knygas, paveikslus, muziką ir patenkinti rinkos poreikius. Man atrodo, kad būtent kičas šitą nišą greitai užima.

Šarūnas: Mūsų minėti muzikos pavyzdžiai iš esmės visi yra labai elegantiški, muzika graži, nesudėtinga, ir iš esmės jos autoriai racionaliai mąsto apie kičą, kaip apie tam tikrą naudingą terpę, kuri jiems duoda tam tikrus dividendus. Bet pakalbėkime apie atvejus, kur su kiču susiduriama visiškai kitaip ir visiškai kitokiais būdais. Vienu pavyzdžių galėtų būti garsaus XX amžiaus rusų kompozitoriaus Georgijaus Sviridovo romansas balsui ir fortepijonui pagal Aleksandro Puškino eiles, pavadintas „Privažiuojant Ižorus“. Tai muzika, kuri labai tiesiogiai, gal netgi tiesmukai seka Glinkos, Musorgskio, didžiąja rusų romantizmo tradicija, ir šiuo atveju kyla klausimas, ką čia kompozitorius daro. Kategoriškai teigti, kad čia yra kičas būtų galima nebent tam tikromis aplinkybėmis, tam tikruose kontekstuose…

Mindaugas: …ir, be abejo, su tam tikromis išlygomis.

Šarūnas: Jei toks kūrinys atliekamas rusų romansų vakare, tai ši muzika ten įsipina labai natūraliai, logiškai ir nesukelia jokių problemų. Jei skamba XX amžiaus rusų modernistų koncerte, sakykime, tarp Šostakovičiaus, Prokofjevo ir kokio nors Miaskovskio, tai ji tampa lyg ir pokštu, lyg ir kažkuo kitu. Dingteli mintis, kad yra kažkoks sluoksnelis, kažkoks dirgiklis, ateinantis būtent iš kičo sferos, tarsi kažkoks rusų liaudies suvenyras: vanka-vstanka arba matrioška.

Mindaugas: Kičo tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad kičas daugeliu atvejų yra artimai susijęs su folkloru ar bent jau ieško tam tikros atramos. Tačiau slaptas poveikis suvokiamas tik tiems, kam skiriamas kičas: tai yra specifiška vidurinių klasių mentalitetui skirta hedonizmo forma, muzika, kuri tiems vartotojams neabejotinai patiks.

Šarūnas: Reiškia, kičas yra kažkoks demokratijos atitikmuo mene.

Mindaugas: Kažkiek taip, kažkiek ir ne. Kičą visai kitokiomis aplinkybėmis pasitelkė Alfredas Schnittke, kuris tą darė sąmoningai, priešpastatydamas kažkam kitam. Schnittke Sovietų Sąjungoje buvo laikomas avangardo sinonimu, bet reikia pasakyti, kad avangardas visą laiką domisi kiču tam tikrais estetiniais tikslais, o konkrečiai – ironijai perteikti, ir kaip tik taip yra Schnittkes muzikoje.

Šarūnas: Na, aš nepasakyčiau, kad vien tiktai ironiškiems dalykams jis naudoja kičą. Apskritai, Schnittke yra tarsi retorinio teatro režisierius, disponuojantis atplaišomis iš visokiausių stilių, laisvai ir, reikia pasakyti, labai organiškai. Ir kičas jo muzikoje turi daug įvairių poteksčių. Viena jų – prarastasis, sovietizmo sunaikintas klasikinio meno pasaulis, ir čia Schnittke naudoja kompozicinę techniką, paveldėtą iš Mahlerio ir Šostakovičiaus, nors visa kita yra jo paties: daugybe aromatų ir niuansų prisodrinta muzika, kurioje svarbus parodijavimo momentas, aliuzijos į sovietinio masinio meno formas, kaip ir visokiausius tango, fokstrotus, valsus...

Mindaugas: …įvairiai deformuotus…

Šarūnas: …ir čia, žinoma, yra be galo stipri kino montažo įtaka, išreikšta labai nuosekliai. Kičas šiuo atveju yra ir nuodas, ir vaistas vienu metu, nes vienais atvejais jis tarsi šiukšlės – labai teatrališkos ir brutalios, o kitais – tarsi ilgesio metafora, to skausmo...

Mindaugas: …tikrojo, gražaus meno…

Šarūnas: ... ir vilties – su tokia absoliučiai perversiška sentimentalumo doze, su baisiausiai utriruotu, hipertrofuotu kalbėjimu, daugiažodžiavimu, kas, turbūt, yra būdinga rusiškai tradicijai apskritai.

Mindaugas: Taip, Schnittkei šie visi apibūdinimai puikiai tinka, bet yra ir truputį santūresnis muzikos modelis, kaip, antai, ukrainiečio Valentino Silvestrovo kūryba. Jis kiek jaunesnis už Schnittkę, gimęs 1937-aisias metais Kijeve, sukūręs keletą simfonijų, įvairių kamerinių kūrinių, koncertų. Yra jo tokios pjesės fortepijonui, taip ir pavadintos – „Kitsch-Musik“. Ir ta muzika, kaip rašo Aleksejus Liubimovas, „nėra imitacija ar stilizacija. Tai yra klausimas klausytojo, prisimenančio archetipus – gilus susidomėjimas praeitimi, kaip žmogaus sielos vidinio gyvenimo šaltiniu.“ Liubimovas čia pabrėžia, kad kičas yra tai, kas nepavyksta, kas atmesta, kas nereikalinga, ir turi labiau elegišką prasmę, negu ironišką. Silvestrovas savo muzikoje operuoja tuo, kas buvo kičiška ankstesnėse epochose – tuo gražiu, masiniu, populiariu romantiniu kiču, – ne vien minėtame kūrinyje, bet ir daugelyje kitų, pavyzdžiui, VI simfonijoje.

Šarūnas: Apžvelgėme labai skirtingus kičo muzikoje atvejus – nuo šelmiškų, išdykėliškų iki labai rimtų: sakykime, minėtąją Silvestrovo VI simfoniją galėtume apibūdinti ir kaip „modernistinius tapetus“. Bet neturėtume pamiršti, kad avangardas suformulavo savyje taip pat daugybę kičinių kalbėjimo be jokio turinio formų, retorikos ir tam tikros vaidybos – būti labai aršiu, bet kuria kaina modernišku.

Mindaugas: Iš tikrųjų, minėtoji Silvestrovo VI simfonija ne tiek arši ar moderniška, kiek, pasak Franso C. Lemairo, taiko į šiuolaikinio klausytojo atminties banką, į muziką, kurią jis yra girdėjęs. Tai yra ir gerai, ir pavojinga, ir, galbūt, būtent dėl to mes drįstame teigti, kad ji turi kičo elementų.

Šarūnas: Betgi vėl – akademikai yra grupė žmonių, kurių avangardistai tarsi ir automatiškai nemėgsta. Dėl to ir sakoma, kad visas kičas yra akademiškas, ir atvirkščiai – viskas, kas akademiška, yra kičas.

Mindaugas: Amerikiečių kompozitorius Johnas Adamsas, parašęs kūrinį „Didžioji pianolos muzika“, akivaizdžiai juokauja, o humoras yra svarbus kičo elementas. Bet iš tikrųjų kičas, kaip rašo Rodžeris Kratonas, ne tik apsimeta – jis šiuo atveju kviečia klausytoją įsijungti į tą žaidimą.

Šarūnas: Dar vienas kičo teoretikas, Clementas Greenbergas, jau 1939 metais pastebėjo, kad kičas prisitaiko prie stiliaus, bet visuomet išliekas tas pats. Kitaip sakant, šnekama apie tam tikrą substanciją, kuri yra ypač lanksti, kuri visada prisitaiko prie sąlygų ir norų, kokie egzistuoja. Kičas yra kažkas žymiai daugiau negu konkretus stilius ar koks nors pavienis kūrinio bruožas.

Mindaugas: Taip, ir tas pats Greenbergas rašo, kad alternatyva abstrakcijai yra ne Michelangelo, bet kičas, kalbėdamas būtent apie abstraktaus meno paplitimą. Taip, kad man atrodo, jog kičas – svarbu.

Šarūnas: Kičas – svarbu: kičas visada praneša kažką tokio, ko mes norime, ko mes tikimės ir ko, galbūt, tiesiog nejučia reikalaujame, ypač gyvendami laikais, kai esame pripratę prie gausiai pasakojančio, iškalbingo meno. Kai apie kičą XIX amžiaus viduryje pradėta kalbėti šiek tiek dažniau ir rimčiau, tai pradžioje jis dažnai būdavo apibūdinamas kaip buržuazinio realizmo forma saloniniame XIX amžiaus mene.

Mindaugas: Na, kičą kai kurie teoretikai laiko natūralia mūsų dienų meno forma. Tai iš tiesų svarbus menas ir labai tinkamas estetinei patirčiai kaupti. Kas yra kičas – tai tokia hedonistinė idėja, kas yra meniška ir gražu. Bet reikėtų pateikti ir kokių avangardo pavyzdžių ir pasakyti – štai čia, žiūrėkite, kičas!

Šarūnas: Nepamirškime, kad ir Messiaenas ilgus metus buvo kaltinamas, kad yra kičiškas kompozitorius.

Mindaugas: Taip, ir vien dėl to kažkada net buvo neįtrauktas į kai kurias svarbias XX amžiaus antrosios pusės knygas – jo pavardė paminėta tik pavardžių sąraše – įsivaizduok, kokia neteisybė!

Šarūnas: Bet jis labai populiarus anaiptol ne dėl kažkokių kičinių pradų.

Mindaugas: Visiškai su tavimi sutinku. Tačiau reikėtų tokios muzikos pavyzdžių, kuri remiasi avangardo stereotipais ir tuos avangardo stereotipus naudoja kičiniu būdu, kol jie tampa modernizmo karikatūra. Štai Vangelis, kurį daugelis pažįsta kaip didelių blokbasterių muzikos autorių…

Šarūnas: …ir olimpinės muzikos…

Mindaugas: …ir puikių, gražių, didingų melodijų kompozitorių. Tai štai, jis atsisėda savo elektroninėje studijoje ir… pradeda kurti avangardinę muziką, sukuria 1985 metais išleistame albume įrašytą kūrinį, kuris vadinasi „Atominis sprogimas“. Daugelis Vangelio gerbėjų šitoje muzikoje jo net neatpažintų.

Šarūnas: Aš manau, kad jeigu Vangelis rašytų tik šitaip, tai niekas jo neatpažintų ir niekam jo neprireiktų – nei kinui, nei olimpinėms žaidynėms, nei dar kur nors.

Mindaugas: Bet įdomu, kad būtent tokiais avangardo stereotipais žaisdamas, jis paverčia muziką kiču, nors iš tikrųjų šitokio pobūdžio kičas negali tapti populiarus, galbūt, netgi priešingai kičo prigimčiai.

Šarūnas: Kiču tampa tai, kas yra pernelyg rimtuoliška, ir tai, kas yra pernelyg gražu…

Mindaugas: …arba pretenzinga. Žodis „pretenzinga“ yra vartojamas visų teoretikų, kalbančių apie kičą.

Šarūnas: Kičo apibrėžime teigiama, kad tai yra, paprastai kalbant, pretenzingos šiukšlės. Tačiau aš manau, kad kičas yra beveik neišsemiama tema, reiškinys, apimantis viską daug plačiau ir giliau, negu mes dažniausiai pagalvojame.

Mindaugas: Be abejo, reikia į kičą žiūrėti ir istoriškai, ir kontekstualiai, ir nacionaliniu aspektu – kičas nėra lengvai apibūdinamas.

Šarūnas: Manyčiau, jį reikia dėstyti mokyklose, akademijose, studijuoti, rašyti disertacijas ir nuo jo nebėgti, nes iš tikrųjų, mes visi, net to nenorėdami, jį išpažįstame kaip tam tikrą mūsų būtinybę.

© Mindaugas Urbaitis, 2011
© Šarūnas Nakas, 2011

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).