Druskomanija 2011. Tarptautinio festivalio link...

Andrius Maslekovas

Šį pavasarį nuvilnijo jau 27-asis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“. 27-asis...gana solidus skaičius, senesnis ir už pačią „Gaidą“! Gal kas nors ims ir pasakys, jog tai giliausias tradicijas turintis šiuolaikinės muzikos festivalis Lietuvoje (o gal net Baltijos regione). Prisimindamas tuometines Jaunimo kamerinės muzikos dienas muzikologas Donatas Katkus rašė: „Vilniečiai, tuometinės konservatorijos studentai ir auklėtiniai, bėgo iš oficialios aplinkos į Druskininkus, į pašalį, jausdami nekonvencinio elgesio, priešpriešos tuometinei tvarkai saldybę. Vakarietiškumas, laisvė, savos bendruomenės pojūtis jau savaime buvo pozicija, leidžianti pajusti savo kūrybinių pastangų prasmę spjaunant į oficiozinį meno gyvenimą“. Taigi, Jaunimo kamerinės muzikos dienos Druskininkuose buvo proga jauniesiems kompozitoriams bent trumpam pabėgti nuo jiems primestų griežtų to meto reikalavimų, šiek tiek paprieštaraut akademizmui, bei drąsiau paeksperimentuoti. Manyčiau, jog festivalio atsiradimą būtent Druskininkuose sąlygojo ne tik faktas, jog šiame mieste gimė M.K.Čiurlionis, bet ir tai, jog Druskininkai visada buvo kurortinis miestas, esantis periferijoje, kuriame galima jaustis atsipalaidavusiu ir nevaržomu įprastinių normų. Galų gale, M.K.Čiurlionis juk ir Vilniuje gyveno! Taigi, pirmuosius penkiolika metų Jaunimo kamerinės muzikos dienos buvo kažkas panašiau į disidentinį judėjimą, o ne į šiuolaikinės muzikos festivalį, kaip mes jį dabar suprantame. Cituojant festivalio tinklapį, „Stiprus proveržis įvyko XXI a. pradžioje, pasirodžius kitai ryškiai kompozitorių kartai, perėmusiai festivalio organizavimą. „Druskomanija“ tapo tarptautiniu, įvairialypę užsienio muziką įtraukiančiu ir neretai pačius autorius pritraukiančiu renginiu, kurio žemėlapyje išryškėjo visų Europos regionų šalys ir kelios Amerikos žemynų valstybės“. Skamba išties puikiai, tačiau... Kaip nuolatinis „Druskomanijos“ dalyvis, galiu pasakyti, jog iki pat 2010 -ųjų šitas „tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio“ statusas kėlė kiek ironišką šypseną. „Druskomanijos“ programos „liūto dalį“ sudarė keleto aktyviau į organizacinę veiklą įsitraukusių kompozitorių kūryba, atlikėjai, iš metų į metus, taip pat dažniausiai būdavo tie patys, sulaukdavome vos vieno-kito profesionalaus atlikėjo ar kolektyvo (neskaitant kasmet festivalyje LMTA bakalauro baigiamuosius kūrinius atliekančio Šv.Kristoforo orkestro), o tarptautiniu šis renginys vadinosi tik todėl, jog savo kūrinius kartas nuo karto atsiųsdavo (ir beveik visada patys linksmai praleist laiką Druskininkų kurorte atvažiuodavo) organizatorių draugai ir pažįstami iš užsienio šalių. Reikalai iš mirties taško pajudėjo 2009-siais kai „Druskomanija“ tapo projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalimi, tais metais festivalis buvo sujungtas su tarptautinėmis kompozitorių dirbtuvėmis „Procesas“, taip festivalis įsitraukė į Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo programą „Nordplus“.

Taigi, kuo kitokia buvo šiemetinė „Druskomanija“? Visų pirma, tai buvo naujos festivalio direktorės Sigitos Ilgauskaitės debiutas. Ir debiutavo S.Ilgauskaitė tikrai skambiai! Visų pirma į akis krito festivalio mastai ir renginių kiekis. Devyniolika renginių per vienuolika dienų! Skaičius tikrai įspūdingas. Ko gero būtent šis skaičius lėmė ir kitą ne itin „Druskomanijai“ būdingą reiškinį, didelę kompozitorių įvairovę. Iki šiol „Druskomanijos“ repertuare dominuodavo jaunųjų kompozitorių, dažniausiai dar bestudijuojančiųjų kūriniai. Šį kartą taip pat išgirdome tikrai solidų jauniausiosios kartos autorių darbų kiekį, tačiau buvo nemažai koncertų, kurių programose dominavo kur kas vyresnių ir jau tarptautinį pripažinimą pelniusių kompozitorių kūriniai. Festivalio programoje spindėjo tokios pavardės, kaip Vytautas Germanavičius, Egidija Medekšaitė, Liauda Vaitkūnaitė, Vaida Striaupaitė-Beinarienė, Lina Lapelytė, iš kiek vyresnių ir žinomesnių užsienio vardų galima būtų paminėti Yumi Hara – Cawckwell (Japonija-D.Britanija), Moon Young Ha (Pietų Korėja – JAV) Elisabeth Shimana (Austrija), Samuel Gray (Naujoji Zelandija) Martin Q Larsson (Švedija), Nicholas Casswell (D.Britanija), Miklós Maros (Vengrija). Dauguma festivalyje atliktų kūrinių autorių pildė specialias organizatorių paruoštas anketas, kuriose atsakinėjo į pateiktus klausimus, o jų atsakymai buvo išspausdinti vietoje įprastinių kompozitorių biografijų. Nustebino tai, jog kai kurie vyresnės kartos autoriai ne tik užpildė anketas, bet ir atvažiavo į patį festivalį. Iš šių asmenų teko girdėti nemažai pagiriamųjų žodžių ir net nuostabos, tad galime tikėtis, jog žinia apie teigiamus „Druskomanijos“ pokyčius pasklis plačiau ir, galbūt net kitais metais, galime tikėtis dar geresnio vaizdo (o tuo pačiu ir garso, kas mano nuomone yra dar svarbiau).

Šių metų programa atrodė išties įvairialypė, prasidėjęs LMTA kompozicijos magistrantų baigiamųjų darbų simfoniniam orkestrui pristatymų Nacionalinėje filharmonijoje festivalis pateikė renginių visiems skoniams: nuo tradicija tapusių ir bene labiausiai akademizmu dvelkiančių dviejų Šv.Kristoforo kamerinio orkestro koncertų ir akustinės muzikos įvairiems kameriniams sąstatams (birbynė-arfa-akordeonas, birbynė-kanklės-akordeonas, obojų kvartetas, styginių kvartetas, fortepijonas -akordeonas), šiuolaikinės operos, iki improvizacinės akustinės bei elektroninės muzikos vakarų, audiovizualinių performansų, kabareto muzikos, ar net muzikos oro balionui, ar projekto „239“, kuriame skambėjo Jurgio Mačiūno ir Ryčio Mažulio kūrinių transformacijos ir naujos interpretacijos pasitelkiant gyvąją elektroniką, judesio sensorius bei medicininį ultragarso įrenginį skirtą klausytis vaisiaus širdies dūžių (fetal doppler).

Nenuvylė ir atlikėjai, šiais metais „Druskomanijos“ scenose išvydome daug žymių pavardžių ir kolektyvų, kurių atsakingas darbas ir atlikimo kokybė paliko labai gerą įspūdį. Tai ir jau minėti Lietuvos Nacionalinis simfonininis ir Šv.Kristoforo kamerinis orkestrai, Lietuvos obojų kvartetas, trio „BAccK“, NMH styginių kvartetas (Norvegija), fortepijono ir akordeono duetas „Oneplusone“ bei fleitų kvartetas iš Latvijos „112“ ir daugelis kitų. Bene labiausiai festivalį pagerbė į jį atvykęs Britų pianistas ir kompozitorius Jonathan Powell surengęs du itin originalius koncertus, Vilniuje ir Druskininkuose, jei dar prieš metus kas nors būtų pasakęs, jog tokio lygio žvaigždę išvysime „Druskomanijoje“ būčiau tikrai labai smagiai pasijuokęs...

Taigi, 27-oji „Druskomanija“ pagaliau pradėjo judėti tikro šiuolaikinės muzikos festivalio link, tiek savo koncepcija, tiek jos įgyvendinimu. Labai džiugu, jog dideliems festivalio užmojams atsirado ir finansavimas, be kurio ir pačios geriausios idėjos gali tapti visiškai bevertėmis. Džiugu, jog šįkart taip neatsitiko ir mes išvydome tikrai kitokią „Druskomaniją“, todėl naujajai festivalio direktorei ir visai organizacinei grupei linkiu ir toliau nenuleisti rankų ir dar labiau kelti šio besitransformuojančio renginio lygį, kuris taptų ne tik jaunųjų kompozitorių atspirties tašku, kokiu nuo seno buvo, bet ir nuolatinio sugrįžimo vieta...

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).