Klaida – galimybė kūrybiškumui
Alva Noto aka Carsten Nicolai

Ilmė Vyšniauskaitė

Klaida – neišvengiama.

Kasdienybėje tai įgauna neigiamą prasmę, bet kaip tai veikia mene?

Tikslingiausia būtų to paklausti garso menininko Alvo Notos, kuris klaidą suvokia kaip prielaidą pasireikšti kūrybiškumui, palikdamas sukonstruotose automatinio veikimo objektuose klaidos galimybę. Savo darbuose šis kūrėjas kryptingai derina kontrastingus elementus, taikydamas tezės ir antitezės principą, neretai kūrinius priartindamas mokslinių tyrimų eksperimentams.

Vis dėlto ne klaida, kad vasario 4 dieną Carsten Nikolai, elektroninės muzikos gerbėjams geriau žinomas kaip Alva Noto, atidarė autorinę parodą „Pionier“ Šiuolaikinio meno centre, kartu surengdamas audiovizualinius performansus Vilniuje ir Kaune.

Audiovizualiniai projektai vis labiau laukiami lietuviškoje scenoje, todėl gausi reklama garantuoja didelį klausytojų susidomėjimą. Manyčiau, kad taip atsitinka dėl tarpdiscipliniškumo produkuojamo netikėtumo momento. Kaip žinia, publika dažniausiai nori būti nustebinta: net ir tais atvejais, kai dešimtą kartą klausosi iki skausmo pažįstamų kūrinių įprastinėse koncertų salėse. Tai ką kalbėti apie tarpdisciplininius projektus? Todėl šiuolaikinio meno centre susirinko daugybė žmonių pamatyti Alva Noto performanso. Deja, ne visi norintieji ten pateko.

Subtiliai vėluodamas, renginys prasidėjo. Alva Noto nedidukėje Šiuolaikinio meno centro salėje visą valandą žaidė klausytojų gebėjimais gaudyti garsus, siejant juos su spalvomis ir šifruotų skaičių kodais, skambančiais iš prancūzų garso poeto Anne-Jameso Chatono lūpų.

Bendras Alva Noto ir Anne-Jameso Chatono projektas Unitxt – tai intensyvus muzikinis judėjimas, grindžiamas žemais dažniais, palengva plėtojamais į girdimąjį spektrą, įtraukiant aukštesniuosius ir aukščiausius dažnius, kol nejučia įjungiami ir tie, kurių klausa paprastai neatpažįsta. Beat‘as, privalus atributas elektronines muzikos pionieriui, keičiamas tylos intarpais, melodiniais elementais. Tokiu būdu kūrinys suskirstomas į segmentus, kurie po kontrastuojančių intarpų vėl įtraukia į intensyvų elektroninį vyksmą. Supantis garsas veikia viso kūno magnetinį lauką.

Muzikinį veiksmą iliustravo vaizdo projekcija, kuriai pasirinktas ganėtinai paprastas, bet konceptualus sprendimas. Autoriaus teigimu, idėja vizualizacijai kilusi iš daryto eksperimento su senu televizoriumi. Skleidžiant įvairius dažnius į televizoriaus aparatą, šis, neatpažindamas jam siunčiamų klaidingų signalų, ima improvizuoti ekrane rodydamas įvairių spalvų horizontalias linijas. Taip garsas, išprovokuodamas vaizdą, sukuria tiesioginį šių elementų santykį. Nors elektroninę muziką iliustruoti panašiomis abstrakcijomis jau įprasta, dalis klausytojų liko nusivylę mirguliuojančiomis horizontalėmis. Alva Noto naudojamas vizualumo principas panašus į vieno pirmųjų vizualiosios muzikos atstovų Normano McLareno (1914–1987) kūrybą, kai garsas išgaunamas paleidus kino juostą, išpieštą įvairiomis geometrinėmis figūromis, juostelėmis, linijomis. Tai nelyg savita notacija, garso požiūriu priartinanti prie konkrečiosios ar elektroninės muzikos standartų.

Menininko gebėjimas valdyti įvairius muzikinius parametrus užtikrinti garso ir efektų kokybę nekėlė abejonių. Kaune performanse dalyvavo ir šokėjai, o Vilniuje buvo apsiribota vaizdo projekcija, leidusia žiūrovui koncentruotis į muzikinę kūrinio pusę. Muzika, būdama pakankamai nuspėjama, pagrįsta intensyviu, taip elektroninei muzikai būdingu ritmu, buvo priešinama su trumputėmis ambientinėmis „pertraukomis“. Visgi, minimali vizualizacija greičiau leido nei trukdė mėgautis muzikiniu vyksmu.

Kokį poveikį klaida daro menui, Alva Noto atskleidė ne tik performanse ir parodoje, bet ir Vilniaus dailės akademijoje surengtoje viešoje paskaitoje. Menininko kūrybai skirta paskaita tapo tarsi raktažodžiu, atsakiusiu į visus klausimus, kurie iškilo po pasirodymo. Peršasi išvada, kad Alva Noto kūryba sunkiai atsiejama nuo menininko kūrybos koncepcijos žinojimo. Ji kažkiek panaši į laboratorinius bandymus, kuriuose menininkas kelia klausimus, kaip mes suprantame, suvokiame ir priimame garsą, vaizdą ir šviesą. Alva Noto pabrėžia, kad šie klausimai yra amžini, o juos gvildenantys mokslininkai ir menininkai gauna skirtingus atsakymus.

Ir tikriausiai kiekvienas žiūrovas išsinešė kitokį atsakymą.

Kaip žiūri-klausai, taip ir matai-girdi.

Ar tai, ką matai-girdi – ne klaida?

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).