MaerzMusik 2011: „Muzika mums vistiek nesvarbi“
Garsas Vaizdas Judesys

Ilmė Vyšniauskaitė

Akimis girdėti – ausimis matyti. Vargu ar įmanoma? Iššūkių nebijantiems vokiečiams atrodo kitaip. Jau dešimtus metus šiuolaikinės muzikos festivalis MaerzMusik ieškodamas muzikos definicijos, kelia įmantrius tikslus ne tik pačiam festivaliui, bet ir jo klausytojams. Regis, utopiškas kvietimas klausą ir žiūrą koncentruoti atvirkščiai, rado atgarsį begarsių filmų įgarsinime, audiovizualiniuose projektuose, filmų peržiūrose ir instrumentinės muzikos koncertuose. Šiais metais festivalio objektu tapo garsas, vaizdas ir judesys, šių elementų jungtys ir sąveikos, pasiūliusios kiek rizikingas šiuolaikiškos sintezės paieškas. Nors festivalio programa žavėjo įvairiapusiškumu, net neabejoju, kad dalis klausytojų karts nuo karto būtų užsikimšę ausis, o retkarčiais ir užsimerkę.

Garsas

Skambanti vinilinė plokštelė, duslus muzikinių dėžučių kanonas, fortepijoniniai klasteriai, trimitų šūksniai, kontrabosų duetas, klarneto, gitaros ir violončelės trio. Tai muzikos kambarys, kuriame gali ieškoti daugiasluoksnėje tembrų erdvėje. Čia klausytojas tampa muzikinio vyksmo dalimi, tokia pat laisva kaip ir garsai. Migruodamas šia muzikine erdve, gali sutikti idėjos ir muzikos autorę Rebeccą Sounders. Tai projektas Chroma XV, kuris ir pradėjo šiuolaikinės muzikos festivalį. Galima drąsiai teigti, kad tai vienas sėkmingiausių ir įdomiausių festivalio koncertų, susilaukęs palankių žiūrovų vertinimų. Manyčiau, kad didžiausias tokių projektų privalumas – laisvas žiūrovas, kuris individualiai pasirinka savo maršrutą garsiniame „žemėlapyje“. Tokių eksperimentų būta ir 2010 metų festivalyje. Felixo Kubino ir Tobias Levino projekte Echohaus, žiūrovai keliaudami po kambarius galėjo susikurti savitą elektroakustinės kompozicijos variantą.

Instrumentinės muzikos koncertų seriją tęsė Enno Poppe ir Wolfgango Heinigerio sceninė kompozicija Tiere sitzen nicht (Gyvūnai sėdėti negali), skirta 200 instrumentų, bet atliekama 15 ansamblio musikFabrik narių. Daugiau nei valandą trunkanti kompozicija, balansuoja ties neapčiuopiama riba tarp improvizacijos ir konstruktyvumo. Muzikinis veiksmas apipintas teatriniais elementais, artimais ritualui. Kompozicija ar spektaklis?

Tai vedė dar didesnio teatro link. Šį kartą triukšmo. 16 futuristinių instrumentų bandė sukurti Luigi Russolo manifestų atmosferą. Parengta gausybė triukšmo kompozicijų, kurios parašytos pastaraisiais metais, išskyrus koncertą pradėjusią Paolo Buzzi (1916) ir koncertą pabaigusią Luigi Russolo (1913) kompoziciją. Deja, veiksmas scenoje atrodė veikiau kaip bandymas manifestuoti tiesomis, kuriomis jau niekas nebetiki. Vokalistės ir keleto savadarbių pučiamųjų instrumentų pasirodymas tebuvo tik dar viena eklektiška detalė.

Instrumentinės muzikos gerbėjus labiau džiugino ansamblio Alarm Will Sound koncertas. Tai vienas iš tų ansamblių, kurį stebint, nekyla abejonių dėl jo profesionalumo. Specializuodamiesi atlikti šiuolaikinę muziką, jie sugeba atskleisti be galo skirtingų kompozitorių savitumą. Leisdamiesi į britišką (Harrisonas Birtwistle’as), vokišką (Wolfgangas Rihmas) ir amerikietišką (Johnas Adamsas) muzikinę kelionę, ją papildė Renesanso kompozitoriaus Johno Dowlando Flow My Tears remiksu ir vienų įdomiausių mūsų laikų elektroninės muzikos kūrėjų Aphex Twin kompozicijų aranžuotėmis. Ar perkurta senoji muzika gali skambėti moderniai, o elektroninė muzika – akustiškai? Atrodo, kad taip.

Vis dėlto, šioje gausybėje ir įvairovėje tiesiog trūko kamerinės aplinkos ir „grynos“ muzikos – styginių kvarteto. Kiekvienais metais Sofijos bažnyčioje vykstantis koncertas šįkart žadėjo prancūzišką preciziką. Quatuor Diotima savo įvaizdį kuria nuo stiliaus detalių. Iki šiol atmintyje įstrigęs Toshio Hosokawa kūrinys Blossoming, rytietiškai trapus, šelziškai (Giacinto Scelsi) vientisas. Ryškiai išsiskyręs glissandiškojo Ondřejaus Adámeko, tematiškojo Jonathano Harvey’aus, dinamiško Aureliano Cattaneo kompozicijų kontekste.

Garsas ir vaizdas

Ieškodamas alternatyvių koncertinių erdvių, festivalis kėlėsi į didžiulius industrinius pastatus, buvusias gamyklas, kurios mūsų dienomis veikia kaip visame pasaulyje garsūs ir nepakeičiami technomuzikos klubai. Berghainas ir TRAFO – tai tarsi alternatyva didelėms ir puošnioms koncertų salėms, kurių Berlyne apstu. Kadangi industriniai pastatai nėra akustiškai pritaikyti tradiciniams koncertams, čia demonstruojama elektroninė muzika ir audiovizualiniai performansai.

Alva Noto pristatė projektą Unitxt, parengtą kartu su garso poetu Anne-Jamesu Chatonu, kurį Lietuvos klausytojai galėjo pamatyti vasario 4 dieną Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Skirtumas tas, kad Berlyno scenoje pasirodymas įgavo kiek didesnį mąstelį. Trigubai didesnis ekranas vizualizacijai, daug stipresnis garsas ir, žinoma, gausiai susirinkusi publika. Buvo netgi labai įdomu antrąkart leistis į elektroninės muzikos pionieriaus kuriamą ritmingą vyksmą, persipynusį su ambientine muzika ir garso poezija, šifruojančią skaičių kombinacijas, paliekančia atvirą klausimą: ar tariami skaičiai – tik žodžių žaismas?

O štai japonų garso menininkas Ryoji Ikeda pasiūlė visiškai kitokio pobūdžio patirtį. Kitaip nei Alva Notos atveju, Ryoji Ikedos performanso klausytis „plika ausimi” buvo nepatartina, todėlvisiems klausytojams buvo išdalinti ausų kištukai. Reikėjo nusiteikti dideliam garso gūsiui. Pristatytas projektas Datamatics – tai valandą trunkančios vaizdo ir garso paieškos abstrakčioje plotmėje. Duomenys valdo abstrakcijas. Garsas dažniau operuoja fizikinėmis savybėmis, vaizdas matematiškai tikslus. Prasidėjus perfomansui, jautiesi įmestas į nepažįstamą garsinį vyksmą, kuriame klaidžioji kartu su nenuspėjamais vaizdiniais.

Nesunku pastebėti, kad šių projektų autorius jungia tas pats siekis – konvertuoti garsą į vaizdą. Todėl sukuriamas efektas, kai šie du elementai tarpusavyje saveikauja labai tiesiogiai. Bene labiausiai „iškrentantis“ iš šio konteksto tapo Christopho Callio ir Beat’o Streuli projektas ROAD WORKS, kai skambant įsimintiems džiazo motyvams projekcijoje buvo rodomi atsitiktiniai žmonės gatvėse.

Vaizdas judesyje

Festivalio filmų programą pradėjo nuotaikingas Roberto Cibis’o ir Lilianos Frank filmas Pianomania (2009). Tobulo garso paieškos fortepijonų derintojo Stefano Knüpferio rankomis. Filme atskleidžiama derintojo kasdienybė, bendraujama su tokiais pianistais, kaip Lang Lang, Brendelis, Buchbinderis ir Pierre-Laurent’as Aimardas. Pokalbiai apie tobulą garsą kartais atveda iki kurioziškų situacijų, atskleidžia muzikantų bendravimo subtilybes, jiems siekiant išreikšti norimą garso efektą.

Vakarą tęsė Rano Slavino filmas The Insomiac City Cycles (Nemigos miesto ciklai). 2009 metais sukurtas filmas yra eilinis bandymas atrasti šiuolaikinio žmogaus vietą dideliuose miestuose, kurie patys diktuoja taisykles. Atskleidžiama skurdaus siužeto istorija, kurioje vos apčiuopiama riba tarp realybės ir sapno.

„Muzika mums vistiek nesvarbi“ (We don‘t care about music anyway, 2009). Tai buvo bene labiausiai provokuojantis pavadinimas, todėl skatino nepraleisti šio filmo „perklausos“. Jame fiksuojama Tokijo avangardinės scenos realybė, europiečio akiai atrodanti labiau fantastinė nei realistiška. Destrukcijos elementai skatina susimąstyti apie šiuolaikinio kūrėjo galimybes ir perspektyvas. Kas slypi tarp muzikos ir triukšmo? Net nesuabejojau, kad Jurgiui Mačiūnui filmas būtų patikęs.

Festivaliui įgaunant pagreitį, vidurnakčiais buvo pristatomi jau bene klasika tapę kūriniai. Guso van Santo Elephant, Peterio Greenawayaus A Zed and Two Noughts, Davido Lyncho Eraserhead, Larso von Triero Dancer in the Dark, Franciso Fordo Coppola’os Apocalypse Now. Taip pat Matthew Barney’aus Drawing Restraint 9 su Bjork muzika, Godfrey Reggio Koyaanisqatsi. Rodyti filmai lydimi Philipo Glasso, Michaelo Nymano, Davido Lyncho, Bjork muzikos.

Ir tai buvo tik apšilimas, todėl, kad tikrasis filmų klausymasis vyko skambant gyvai muzikai.

Pastaruoju metu populiariu užsiėmimu tapęs muzikos seniems filmams kūrimas atrodo esąs geras ir skoningas derinys, nors pasitaiko ir išimčių. Senojo kino ekspresija yra kur kas paveikesnė, modernesnė ir, manyčiau, daug geriau šnekanti šiuolaikinio žmogaus kalba. Fritzo Lango Metropolis su Martino Matalono muzika. Lietuvos publikai jau pažįstamas, 2009 metais parodytas šiuolaikinės muzikos festivalyje Gaida. Subtili ir sveika šiuolaikiškumo dozė. Deja, Berlyne neteko dar kartą pamatyti ir išgirsti šio veikalo.

Kenji Mizoguchi Taki no shirato (1933) su Misato Mochizuki muzika – filmas apie vandens burtininkę-kerėtoją. Meilės istorija. Muzika persmelkta iškart atpažįstamo rytietiškumo, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas ritmikai. Išgirdęs net nesuabejotum, kad muzika parašyta japonės.

Manyčiau, kad labiausiai sužavėjęs filmas buvo Abelio Gance’o J‘accuse (1919) su Gary’o Lucas/Reza Namavaro muzika. Pati muzika nesiekia būti moderni, joje jaučiama roko muzikos įtaka. Nenuostabu, nes Gary Lucas laikomas vienu geriausių elektrinės gitaros atlikėjų ir yra grojęs su tokiais muzikantais kaip Patti Smith, Johnas Zornas, Nickas Cave’as, Captainas Beefheartas ir daugeliu kitų. Todėl išgirsti ansamblio unitedberlin ir Gary’o Lucas atliekamą muziką buvo tikras malonumas. Manyčiau, kad tai buvo viena iš profesionaliausių ir subtiliausių vaizdo ir garso jungčių šiame festivalyje.

Festivalio uždarymo vakarą klausytojai praleido su Dzigos Vertovo filmu Šestaja čast’ mira ir Michaelo Nymano muzika, atliekama paties kompozitoriaus ansamblio. Tačiau vokiečių publikai šis derinys atrodė per daug primityvus. Didžioji dauguma klausytojų neliko sužavėti konsonantiškomis ir įsimenančiomis melodijomis, pasikartojančiomis net nespėjus jų pamiršti. Tai buvo pirmas kartas, kai teko išgirsti pasipiktinusią publiką, kuri vos pasibaigus filmui nušvilpė visą Nymano muzikantų grupę.

Sėdint salėje, kartais iškildavo klausimas: ar tai spektaklis, kuriame garsas tėra papildomas dėmuo išraiškai, ar koncertas, kuriame girdimi garsai turėtų vadintis muzika? Bijau, kad nesuklysiu sakydama, kad šiuolaikinis žmogus, pasimetęs tarp miestų ir identitetų, pasimeta ir tarp idėjų. Todėl kartais susidaro įspūdis, kad net trumputės kompozicijos panašėja į eksperimentus, kuriuose tesiekiama ištirti instrumentų teikiamas galimybes, visai užmirštant seną taisyklę, kad kartais mažiau yra daugiau. Vis dėlto, pravartu dar kartą įsitikinti: kaip nėra tobulo žmogaus, taip nėra ir tobulo festivalio.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).