Naujoji era ir jos muzika

Andrius Maslekovas

...Leiskite paklausti, kaip atšventėte kovo 11-ąją? Gal ilgo savaitgalio proga nusprendėte išlėkti pas gimines į kitą miestą? O gal dalyvavote kokiuose nors patriotiniuose renginiuose? O gal norėjote pasiklausyti kokios už širdies griebiančios ir patriotinius jausmus sukeliančios muzikos, tačiau pamėginę supratote, jog viską jau šimtus kartų girdėjote? Jei esat iš pastarųjų, tai jums tikrai derėjo tą dieną apsilankyti Vilniaus klube LOFTAS, kuriame įvyko projekto [NE]Muzika koncertas. Kas gi ta [NE]Muzika? Skubu paneigti besusidarančias abejones, [NE]Muzika nelygu nemuzika, trumpinys [NE] turėtų reikšti „Naująją erą“, tad [NE]Muzika – „Naujosios eros muzika“. Gal kiek ir ambicingas pavadinimas, tačiau pagrindinis renginio tikslas buvo kovo 11-osios proga pristatyti naujus jaunųjų kompozitorių kūrinius lietuvių liaudies instrumentams ir balsams. Tam puikiai buvo pasirinkta ir netradicinė tokios sudėties kūriniams erdvė – naktinis klubas. Koncerte nuskambėjo 4 jaunųjų kompozitorių sukurtos 5 premjeros. Du kūrinius koncerte pristatė Rita Mačiliūnaitė, po vieną Božena Buinicka, Lukrecija Petkutė ir Aistė Vaitkevičiūtė.

Koncertą pradėjo Ritos Mačiliūnaitės kūrinys kanklėms ir gyvajai elektronikai „Batika“ (kanklių partiją atliko Aistė Bružaitė). Tai lengva, abstrakčių kontūrų muzikinė vizija, kurioje tradicinis kanklių skambesys sujungiamas su neformalia muzikine erdve, kaip mediatorių panaudojant ambient stiliui artimą ritmišką delay efektą.

Nuotaiką visiškai pakeitė Boženos Buinickos kūrinys aštuoniems balsams „Druidų akmenys“. Šiame kūrinyje man pačiam teko dalyvauti kaip atlikėjui, todėl turėjau puikią progą su juo susipažinti truputį giliau, nei sykį išgirsti (ne itin tobulą) premjerą. Šiame kūrinyje kompozitorė derina liaudies muzikai būdingas intonacijas, kvintomis paremtą harmoniją, sutartinėms artimus ritmus, atrodytų daro tą patį, ką ir dauguma kompozitorių bandančių sukurti folklorui artimą vokalinę arba chorinę kompoziciją, tačiau sugeba sukurti itin savito stiliaus kūrinį, kurio autorystės tikrai nesupainiosi nė su vienu kitu lietuvių kūrėjų.

Koncertą tęsė Lukrecijos Petkutės „Pulsacija“ kanklėms, lumzdeliui, žaidybiniam kauliukui ir gyvajai elektronikai. Labai patiko šio kūrinio struktūra: prieš kiekvieną taktą metamas kauliukas ir taktas kartojamas tiek kartų, kiek parodo kauliukas. Visa muzikinė medžiaga plėtojama improvizaciškai, tačiau laikantis natose nurodyto harmoninio plano, tuo tarpu gyvoji elektronika po truputį transformuoja visus scenoje gimstančius garsus. Pastaruoju metu L.Petkutės muzikoje įvyko nemažas lūžis, ji tarsi išsivadavo iš, mano nuomone, jos muziką kausčiusių formalistinių skaičiavimų ir atrado joje kur kas daugiau laisvės ir gyvybės. Kaip bebūtų, nors kompozicija ir improvizacinio pobūdžio, formalus vystymas ir aiškus harmoninis planas joje buvo, todėl negalima sakyti, jog kompozitorė radikaliai perėjo nuo konstruktyviosios kūrybos prie intuityviosios, o greičiau stengiasi apjungti šias dvi sritis ir atnaujinti savo muzikinę kalbą, kas, drįsčiau teigti, jai sekasi visai neblogai.

Kaip atlikėjui teko dalyvauti ir dar vieno kūrinio premjeroje. Tai Aistės Vaitkevičiūtės „Lydu, laidu...“. Kūrinys parašytas kanklėms, cimbolams, ožragiui, sekminių rageliui, trims moteriškiems ir dviems vyriškiems balsams. Kaip apie Aistę rašomą [NE]Muzika socialinio tinklo Facebook puslapyje, Pagrindiniai [kompozitorės] (A.Maslekovas) idėjiniai šaltiniai - dvi tarsi viena kitai prieštaraujančios tradicijos - folkloras ir grigališkasis choralas.<...>. Įdomu, jog dar viena Aistę dominanti sritis – rytų filosofija bei kovų menai. Šioje kompozicijoje gal ir neišgirdome grigališkojo choralo, tačiau lietuvių folkloro ir rytų kultūrų amalgamacija buvo aiškiai juntama ir girdima nuo pat pirmųjų taktų. Įdomu, jog be galo autentiškai skambančią melodiją, kurią panaudojo kūrinio solinėje vokalinėje partijoje (ją atliko Elena Kubilytė) kompozitorė sukūrė pati, po ilgokai trukusių liaudies muzikos intonacijų tyrinėjimų. Tačiau ši, be galo autentiškai skambanti tema puikiai tarpsta rytų kultūrų įtakomis persmelktų kitų partijų kontinuume, o mikrointervalais grįstas ožragio solo (Algirdas Jedemskij) tarsi nunešė klausytojus į visiškai naują, transcendentinę dimensiją. Kūrinys žavi savo skoninga kultūrine asimiliacija, išieškotais tembrais bei subtiliu pateikimu.

Koncertą tarsi įrėmino antrasis Ritos Mačiliūnaitės kūrinys birbynei, trims perkusijoms ir elektronikai „Kesederhanaan“. Iš indoneziečių kalbos šį žodį galima versti įvairiai, kaip kuklumą, paprastumą, asketizmą, nereikšmingumą ir dar daug kitų reikšmių. Negaliu tvirtai pasakyti, kuri iš jų šiam kūriniui tiktų labiausiai. Tiesą sakant, kai programoje pamatau Ritos kūrinį, niekada nežinau ko iš jo tikėtis, nes kompozitorės kūrybinės veiklos spektras yra be galo platus, nuo be galo subtilių ir išieškotų instrumentinių, chorinių, ar orkestrinių kūrinių, iki „post-comedy“ žanru save įvardijančio dueto „R&R Electronics“, su kita kompozitore Rūta Vitkauskaite. Jos klasikinėse kompozicijose taip pat gausu kontrastų, kuriuos išgirdome ir šiame koncerte. „Kesederhanaan“ buvo visiška priešingybė vakarą pradėjusiai „Batikai“, jame buvo ir tembrinių subtilybių ir išjudinančios metroritminės pulsacijos, kuri padarė neblogą įžangą po koncerto vykusiai diskotekai.

Taigi, publikai šis renginys buvo netradicinis tiek pačios muzikos, tiek tokiai muzikai skirtos erdvės prasme, tačiau netradicinis jis buvo ir projekte dalyvavusiems kompozitoriams ir atlikėjams. Kodėl? O gi todėl, jog bene pirmą kartą renginį organizavo ne patys jaunieji kompozitoriai, o LMTA vadybos katedros studentės Augustė Silvanavičiūtė ir Eglė Kerbelytė, šis projektas įvyko būtent jų iniciatyva. Iš patirties galiu pasakyti, jog koncertų organizavimas ir atlikėjų paieškos yra visų jaunųjų (ir ne tik) kompozitorių galvos skausmas, tai problema, apie kurią bergždžiai diskutuojama jau eilę metų ir šis, tarsi iš dangaus atsiradęs pasiūlymas kurti, kai koncertinė erdvė yra garantuota ir atlikėjai laukia tavo partitūrų, išties atrodo lyg naujos eros pradžia, juolab, kad po koncerto vadybininkės neatmetė galimybės tęsti bendradarbiavimą su jaunaisiais kompozitoriais ir šiuolaikine muzika. Tad pernelyg neišsiplėsdamas, norėčiau padėkoti organizatorėms už tikrą idėjinį darbą, atlikėjams už ryžtą, o visiems nebuvusiems koncerte, palinkėti švęsti tradicines šventes su šiuolaikine muzika, galbūt tada iš tiesų išauš ta „Naujoji era“...

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).