Sakot, „Jauna Muzika”?

Ilmė Vyšniauskaitė

Festivaliai pasibaigia, ir nejučiomis savęs klausi, kiek kartų klausydamasis koncerto pagalvojai, ar tai tikrai yra muzika, skambanti jaunai, ar tai galerija elektroniniam garsui, kurioje eksponatai rankomis neliečiami? Ir belieka pasvarstyti, kas būtų, jei nebūtų elektros? „Ne tik elektroninės muzikos festivaliai nevyktų, bet tikriausiai tektų grįžti prie medinių pagaliukų ir skudučių.“ Tokiais Antano Jasenkos žodžiais prasidėjo šiuolaikinės elektroninės muzikos festivalis „Jauna Muzika 2011”.

Spaudos konferencijoje, kurioje susirinko vos keletas žurnalistų, buvo pristatyta festivalio koncepcija; jos ašimi tapo skaičius, tarsi pagrindinis formulės elementas, be kurio garsas neegzistuoja. Kaip tai atsispindi festivalio programoje? Numerologinį aspektą galėtume rasti nebent atlikėjų/kompozitorių sudėtyse, t.y. solo (1) pasirodymuose, duetuose (2) bei kvartetuose (4). Nepaisant to, kad bukleto įžanginiuose žodžiuose taip pat primenama skaičiaus reikšmė muzikos istorijoje, gilesnės numerologijos paieškų festivalio koncertuose, deja, nerastumėte. Dėl vienos labai elementarios priežasties: bukleto sudarytojas Jurijus Dobriakovas išsidavė, kad visi apmąstymai „apie muziką ir skaičius“ kilo jau sudarius programą. Verta pripažinti, kad sukurti koncepciją praktiškai suorganizuotam festivaliui yra nelengvas uždavinys. Tokiu atveju tenka apmąstyti visai muzikai pritaikomus, universalius parametrus, kurie „pritemptų“ festivalį prie konceptualaus meninio reiškinio.

Beveik visi koncertai, kas jau tampa tradicija, vyko „Piano LT” salėje. Festivalis, skelbiantis, jog yra garso galerija, galėtų pagalvoti apie alternatyvias scenas elektoninės muzikos plėtrai. Pasigendu interakyvios erdvės, kurioje klausytojai galėtų jaustis laisvai vaikščioti ir pasijusti kaip tikroje galerijoje, eksponuojančioje garsą. Tuo labiau, kad pamirštami tokie žanrai, kaip garso instaliacijos ir garso skulptūros, kurie labiau atspindėtų festivalio paantraštę ir šiuolaikines aktualijas. Net neabejoju, kad tai sutrauktų ne tik elektroninės muzikos gerbėjus, bet ir vizualiesiems menams ištikimus žiūrovus.

Festivalis prasidėjo išimtinai elektroniniais eksperimentais, kuomet buvo pristatyti Vytauto V. Jurgučio, Tomo Grunskio, Ginto K ir Kouhei Matsunagos kūriniai, pasižymintys skaitmeniškumu ir urbanistiškumu. Vakaro kontekste išsiskyrė japono Matsunagos kūrinys su vizualizacija, artimas Ryoji Ikedos garsinei ir vaizdinei estetikai.

Elektroninės kelionės galimybę pasiūlė kvartetas „twentytwentyone”. Apkeliauti „Aplink pasaulį per 100 minučių“ būtų sudėtinga, tikriausiai nespėtum įsiminti pamatytų vaizdų, nes pritrūktų laiko. Įsitikinau, kad muzikoje laikas skaičiuojamas kitaip, todėl kelionė šiek tiek prailgo. Etnografinį garsovaizdį kūrė improvizacijos, dažnai pagrįstos radijos bangomis transluojama muzika, todėl iš anksto numatyti, ar kelionė bus turininga tiek klausytojui, tiek atlikėjui, buvo beveik neįmanoma. Todėl „kelionė“ buvo gyvenimiška, su kasdienybę praskaidrinančiais atradimais.

Koncertų serijoje išsiskyrė Piotro Kureko pasirodymas „Lectures“, skambėjęs kompozitoriaus Corneliuso Cardew (1936-1981) pamokymais persipynusiais su gyvomis muzikinėmis iliustracijomis. Kūrinyje naudojami seni C. Cardew paskaitų, repeticijų, atlikimų įrašai, kurie, suskirstyti į keletą segmentų, plėtoja kūrinio idėją ir atsiskleidžia aiškia struktūra.

Kaip atsvara „vyriškoms“ kompozicijoms, buvo surengtas „moteriškas“ koncertas, kuriame skambėjo Dalios Raudonikytės, Egidijos Medekšaitės, Linos Lapelytės kūriniai ir šeimyninio True Rosaschi ir Žibuoklės Martinaitytės dueto atliekama kompozicija.

Festivalio programoje neužmištas ir filmo įgarsinimas. Tokią galimybę suteikė tėvo ir sūnaus duetas iš Islandijos. Oskaras ir Panas Thorarensenai kurdami ambientinę muziką, dažnai stengiasi ją derinti su mainstreamine elektronika. Performanso metu buvo pristatyta valandą trunkanti kompozicija, kurią iliustravo islandiškas dokumentinis filmas. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad filmas buvo pasirinktas ganėtinai atsitiktinai, todėl net neabejoju, kad pirmiau atsirado muzika, o paskui vaizdas. Kartais tiesiog stebino šių elementų nesuderinamumas, nebent tai buvo dueto siekis? Filmą teko nutraukti automatiškai, nes muzikinis vyksmas pasibaigė greičiau negu vaizdinis. Todėl abejonių keliantis filmo pasirinkimas, sąlygojo tai, kad pagrindinį dėmesį skirdamas vaizdui, žiūrovas prarado bent dalelę muzikinio.

Atkaliai lankiusiems visus renginius pavyko sulaukti dienos, kuomet išėjęs iš koncerto galėjai jaustis gavęs tinkamą elektroninės ir elektroakustinės muzikos dozę. Tai vienas paskutiniųjų festivalio koncertų – smuikininko Aido Strimaičio ir pianistės Eglės Strimaitienės duetas, puikiai jaučiantis šiuolaikinės muzikos specifiką ir gebantis ją atlikti preciziškai. „Premjerų garso galerijoje“ skambėjo lietuvių kompozitorių kūriniai, kuriuose atsispindi jungčių tarp akustikos ir elektronikos paieškos. Svarbu, kad garsas taptų pavaldus kompozitoriaus minčiai. Nors ir ne visiems pavyko atrasti šią vienovę, koncerto stilistika buvo ganėtinai įvairi. Išsiskyrė Alberto Navicko kūrinys „Accidental“ smuikui, fortepijonui, elektronikai ir videoprojekcijai. Kūrinys koduoja gyvenimo ir muzikos atsitiktinumus, išprovokuodamas garso, elektronikos ir balso „pokalbį“. Tuo tarpu, Mariaus Salyno „City” atsiskleidė postminimalistišku skambesiu ir struktūra. Savo miesto vizijai perteikti kompozitorius naudojo „uždelsimo“ efektą, taip sukurdamas judančio, bet mažai kintančio miesto įspūdį. Nuo minimalių garsų kombinacijų keliauta prie garso. Martyno Bialobžeskio kūrinyje vienas garsas, atskleisdamas įvairias tembrines galimybes, kuria muzikinį vyksmą. Tokiu būdu įrodydamas – mažiau yra daugiau. Mariaus Baranausko kompozicija Epsilon Boötis balansavo ties akustikos ir elektronikos riba, sukurdama organišką ir šiuolaikišką skambesį, atskleidžiantį garso spalvos paieškas. Donatas Prusevičius vakaro kontekste išsiskyrė akademiškumu, tad elektronika šiam kūriniui buvo tiesiog nereikalinga. Gal kiek per „senoviška“ kompozicija „Jaunai muzikai”? Nepaisant to, koncertas buvo vienas tų, dėl kurio vertėjo apsilankyti šių metų festivalyje.

Sėkmingų koncertų vakarą tęsė violončelininko Antono Lukoszevieze ir kompozitoriaus Arturo Bumšteino projektas, kuriame skambėjo elektroakustinė muzika, lydima vaizdo projekcijos. Koncertas pasižymėjo tobulu trukmės pajautimu ir idėjos vientisumu; būtent to itin dažnai pasigendu šiuolaikinės muzikos koncertuose. Ir nieko nuostabaus – kiek teko lankytis Antono Lukoszevieze koncertuose, tiek įsitikinau, kad tokie šiuolaikinės muzikos atlikėjai greičiau ne atlieka šią muziką, o ja gyvena.

Šie trys koncertai teikė vilties, kad paskutinysis bus šiek tiek alternatyvesnis, bet festivalio uždarymas spraudėsi į taisykle tampančius rėmus – kuo daugiau, tuo geriau. Folkloro dainininkės „Trys keturiose“, gitara, būgnai, dviejų smuikų ir violončelės trio, „Fusedmarc“ elektronika bei vokalistė, vizualizacija ir šviesų efektai. Mažojoje Dramos teatro salėje viso to gal kiek per daug? Jei pagrindinis akcentas buvo elektronikos ir lietuvių liaudies muzikos jungtis, tai, berods, šie elementai prasilenkė, nes folkloro ansamblį užgožė elektronika, o vokalo partija nederėjo prie bendro vaizdo. Kirbėjo mintis, kad vokalistė – užsienietė ir lietuvių liaudies muzikos specifika jai svetima. Tuo tarpu, folkloro dainininkės jautėsi gerokai suvaržytos, lyg vilkėdamos netinkamus „drabužius“. Antraplaniai instrumentalistai tik dubliavo partijas, o šviesų efektai taip akino, kad net klausytis buvo sunkoka. Būtent šis koncertas pritraukė bene daugiausiai klausytojų, užklydo ir žmonės, besidomintys ne tik eksperimentine, kaip įprasta festivalio lankytojams, bet ir folklorine bei populiariąja elektronine muzika. Vis dėlto, drįsčiau suabejoti, kad visi muzikiniai poreikiai buvo patenkinti. Festivalis, orientuodamasis į platesnę publiką, rizikuoja prarasti savo pastovius klausytojus.

Ir apskritai, atrodo, kad ilgą laiką gyvuojantis festivalis kasmet pradeda nuo pradžių. Festivaliui pritrūko koncepcijos, alternatyvių erdvių ir eksperimentinių kompozicijų. Džiugu, kad stengiamasi eksponuoti jauną muziką, tačiau ateityje „Jaunos Muzikos“ galerijoje norėtųsi daugiau aktualių eksponatų.

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).