„Arturas Bumšteinas and His Stories from Organ Safari

Andrius Maslekovas

Ne per seniausiai į mano rankas pateko vieno iš konceptualiausių lietuvių kompozitorių, Arturo Bumšteino kompaktinis diskas „Arturas Bumšteinas and his Stories from Organ Safari“. Šis įrašas darytas 2010m. birželio 23d. Olandijoje, Amsterdamo Orgelpark'e vykusiame koncerte.

Kaip rašoma disko lankstinuke, A.Bumšteinas dar 2008-aisias pradėjo važinėti po Europą ir rinkti įvairiausių vargonų garsus, iš kurių jis susikūrė nemažą archyvą, tarnaujantį daugelyje jo akustinių ir elektroninių kompozicijų, improvizacijų, bei projektų, kuriuose jis bendradarbiauja su kitais muzikantais. Būtent toks projektas ir įvyko Orgelpark'e. Jam vadovavo ir įvairias elektronikos partijas atlikinėjo Arturas Bumšteinas, Orgelpark'o vargonais grojo lenkų klavesinininkė Gośka Isphording, violončele ir kanklėmis improvizavo Anton Lukoszevieze, flugelhornu – Dominykas Vyšniauskas, laptopo partiją atliko Antanas Dombrovskij, o už vargonų semplus atsakingi buvo Algirdas Biveinis ir Alexander Ivanov.

Nemenkas sąstatas atliko nemenkos apimties kūrinį (o gal improvizaciją? A.Bumšteino kūryboje ribos tarp šių dviejų skirtingų muzikos atlikimo koncepcijų, yra gana menkos). Diske yra 5 takeliai, kurių pavadinimai vienodi – „Story“. Tokie pavadinimai kelia klausimą, ar visos šitos „istorijos“ tėra padrika improvizacijų seka, ar vis dėl to, jos sudaro kažkokį ciklą su kažkokia iš anksto apgalvota dramaturgija? Pirmoji „istorija“ trunka beveik 19 min... pasakysite, jog to užtektų ir visam kūriniui? Ir net gana ilgam kūriniui? Na, A.Bumšteinui to pakako tik pačiai pirmajai daliai... Būtent daliai, nes nuskambėjus tokiai ilgai, tačiau nenuobodžiai, o įtraukiančiai meditacijai pajunti, jog atėjo laikas dar vienai, kiek kitokiai, bet tuo pačiu panašiai. Dalių dramaturgija pagrįsta daugiau ne tempų, charakterių ar faktūrų kaita , o instrumentų spalvų pagalba. Kiekvienoje istorijoje girdime panašią, statišką, it įvairių spalvų debesys besipinančią faktūrą (išskyrus ketvirtąją „istoriją“, kurioje atsiranda melodijas primenančių horizontalių linijų), tačiau tos spalvos – kaskart skirtingos, papildančios viena kitą... Paskutinioji „istorija“, trunkanti kiek daugiau, nei 16 min., panardina į pačia giliausia meditaciją, kokia tik buvo šiame kūrinyje, čia net protarpiais išlenda žemas vyro balsas keliantis asociacijas su Tibeto vienuolių giedojimu, o apie pagrindinį kūrinio išeities tašką, vargonus, nuolat primena pasikartojantys ryškūs jų akordai. Išklausius daugiau kaip valandą trunkančią kompoziciją (tikrai šito žodžio čia pavartoti nebijau) tampa aišku, jog ji turėjo pasibaigti lygiai ten, kur ir pasibaigė, tampa aišku, kad ji tikrai nebuvo nei per ilga, nei per trumpa, taip pat tampa aišku, jog nors muzika ir improvizacinio pobūdžio, tačiau joje sudėlioti visi taškai ant „i“.

Tačiau ši muzika sužavi ne tik išspręsta forma bei laiko įvykių laike organizavimu, bet ir savo skambesiu. Čia A.Bumšteinas puikiai įrodo, jog žino ką reikia daryti su elektronika, kad ji puikiai tarptų akustiniame garsyne ir jį papildytu, o ne sudarytų „sintetinės muzikos“ įspūdį. Taipogi norėčiau paminėti ir puikiai suderintus akustinių instrumentų tembrus, kurie kiekvienoje dalyje atsiskleidžia vis kitu rakursu (man asmeniškai buvo be galo įdomu klausyti A.Lukoszevieze improvizuojančio kanklėmis).

Žodis „Safari“ išvertus iš Swahili kalbos reiškia ilgą kelionę. Keistas sutapimas, tačiau šis kūrinys trunka beveik lygiai tiek, kiek kelionė traukiniu nuo Vilniaus iki Kauno, tai maršrutas kuriuo važinėju be galo dažnai. Todėl rašydamas šią apžvalgą „kraunu“ šitą kūrinį į savo ausinuką (be abejo .flac formatu) ir netrukus sėdu į traukinį...

^Į viršų

Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Tekstus galima perspausdinti tik gavus raštišką VšĮ Garsai ir blyksniai leidimą ir privalomai nurodant šaltinį (modus-radio.com).